Antra dalis / Kroatija / Podgora, Dubrovnik, Biokov

Po šios dienos pernakvojus atėjo laikas keliaut į sekančius “namus” – Podgorą. Podgora yra mažytis turistinis miestukas už ~10 km nuo Makarskos. Skaitydami lankstinukus sužinojom, kad jame yra 2000 vietų viešbučiuose, ir dar 3000 pas vietinius gyventojus, kurių pačių ten tėra pusantro tūkstantėlio – nenuostabu, kad viskas orientuota vien į turizmą. Kadangi važiuot buvo netoli, bene tik apie 130-140 km, išvažiavom vėlai, atvažiavom anksti, prieš tai dar sustoję apsipirkt prekybcentryje (beje, maisto požiūriu Kroatija yra labai brangi šalis, vertėtų pasirūpint atsargom iš anksto) ir iškart puolėm į jūra. Krantas ten daug geresnis nei prieš tai, Vodicoje, tik smulkiais akmenukais dengtas, nėra jokių uolų ar ežių. Įsikurti pavyko labai geroje vietoje, pačiame miestuko pakraštyje, per maždaug aštuonis metrus nuo jūros :) Džiugu, kad Kroatija bent jau apgyvendinimo prasme nėra itin brangi – tokie apartamentai ant pačio kranto su kondicionierium ir šiaip visais patogumais mums atsiejo po 21 eurą žmogui nakčiai. Turint omeny vietą, aplinką, ir visa kita, manau, tai pakankamai racionali kaina. Iš Podgoros turistaut išvažiavom tik du kartus. Pirmą kartą vykom į buvusią Ragūzą, dabar vadinamą Dubrovniku – miesto pernelyg pristatinėt nereikia, jo pravardė (beje, pelnyta) – Adrijos perlas, viską apie jį ir pasako :) Labai įspūdingas ir kelias link Dubrovniko – vingiai, įkalnės, nuokalnės, įlankos, užutėkiai, namukai raudonais stogais, jachtos, jūra – nuolatiniai palydovai per visus 150 kilometrų. Pats miestas, kaip ir galima tikėtis, knibžda turistų. Senamiestis labai fainas, o nepagailėjus 35 litų ir pasikėlus ant visą jį juosiančių gynybinių sienų, darosi dar fainesnis. Visąlaik manėte, kad “raudonų stogų miestas” yra Praha? Pamirškit. Pasikėlus aukštai ant sienų, po apačia atsiveria tiesiog raudonas kilimas. Nemanau, kad visame senamiestyje yra bent vienas namas ne raudonu čerpiniu stogu :) Beje, nepaisant to, kad iki Dubrovniko buvo tik 150 km, pirmyn ir atgal nuvažiuot užtruko apie 6 valandas. Jau anksčiau minėta kelio specifika užtikrina, kad pernelyg įsivažiuot nepavyks, o jei ir pavyks, lieka tik tikėtis, kad negreit pasivysi priekyje lėtai bešliaužiantį kemperį ar autobusiuką. Atskiro paminėjimo kalbant apie Dubrovniką verti dar trys dalykai : pirmas, tai važiuojant link šio miesto yra nuostabaus grožio ežerai – Bačina Jezera, prie kurių tikrai verta stabtelt ir pasigrožėt, tuolab, kad niekur į šoną važiuot ar nukrypt nuo kelio nereikia. Antra, tai visur pakelėse stoviniuojantys prekeiviai, siūlantys visokius savo gamybos gėrimus bei vaisius ir daržoves – puiki vieta nusipirkt siuvenyrų, tik reikia nepamiršt, jog derėtis ir pas juos galima, o be to, pasakius stebuklingą žodį “proba”, dar galėsi ir pusę jo siūlomų gėrybių išragaut bei nusipirkt labiausiai patikusį. Šiaip ką mes galėtume pasakyt, tai kad verčiausi pirkt dalykai yra Šlivovice (slyvinė rakija), Travarica (Rakija varyta ant prieskoninių žolelių) ir jų pačių namų gamybos alyvuogių aliejus. Trečias paminėjimo vertas dalykas yra tas, kad kelias veda ir per Bosnijos-Hercegovinos teritoriją. Nors tos teritorijos tėra kokie 6-7 kilometrai, muitinės veikia iš abiejų pusių, o kadangi BiH nėra ES narė, tai be pasų gali ir nepraleist (nors mūsų atveju nei pirmyn nei atgal pasų net nereikėjo rodyt, muitininkams užteko žvilgtelt į mūsų mašinos numerius su išganinguoju “LT”, ir iškart mosteldavo pravažiuot. Įdomiausia iš pradžių buvo, kad visus turistus praleidžia, bet iškrato kiekvieną kroatą, bet sustoję Bosnijoj nusipirkt cigarečių supratom kur šuo pakastas :) Kroatams Bosnija yra maždaug tas pats, kas lietuviams – Baltarusija. Taigi, galų gale, važiuojant ta kryptim gali tekt ir ant sienos šiek tiek sugaišt, tą irgi reikia įsidėmėt. Antra vieta, kur buvom išvykę, tai į Biokovo nac. parką Biokovo kalnų masyve. Per nac. parką  vedančiu keliuku pasiekiama Sveto Jure viršukalnė, esanti 1762 m. aukštyje, tad į ją ir važiavome palydėti saulės. Keliukas beje vertas atskiro paminėjimo. Iš tiesų ,tai ten ne keliukas, o paasfaltuotas kalnų takelis :)23 kilometrai nuolatinio vairo sukiojimo į visas puses ir važiavimo prie keliolikos-keliasdešimt metrų aukščio beveik vertikalių šlaitų, kurių ne vienas net neatitvertas jokiais atitvarais – ne veltui prie įvažiavimo kabo iškaba, kad už save atsakote pats, parkas jokios atsakomybes neneša. Man, vairuojančiam, buvo dar pakankamai normalu, bet keleivės aikčiojo, prakaitavo ir šiaip.. šiek tiek drebėjo :) Beje, nepaminėjau, kad keliukas tokio pločio, kad kaip tik įsitenka viena mašina, bet eismas – dvipusis. Kas kelis šimtus metrų padaryti prasilenkimai, ir sukis, kaip išmanai. Kildami į kalną pasivijom pora lenkų ekipažu, po to pora čekų ekipažų, tad taip visos penkios mašinos ir važiavom kartu, prasilenkt buvo daug lengviau, nes automatiškai mus praleidinėt turėjo visi,kas leidosi nuo kalno – mes juk penki, o leidosi praktiškai tik pavieniai automobiliai. Galų gale, pasiekėm tą viršukalnę, iš ten tikrai puikūs vaizdai atsivėrė. Ir saulę spėjom palydėt, ir apsižvalgyt, ir sušalt, nes nei vienas nepagalvojom, kad beveik 2 km aukštyje vistik ne įprasti 36 laipsniai bus, o tik kokie 17-18 :) Šiek tiek tik gaila, kad buvo truputį debesys ar pakilęs rūkas, nes visiškai giedrą dieną  žiūrint į žemyno pusę galima pamatyt net Splitą, kuris yra per gerus 80 km nuo tos vietos. Na, nepamatėm, tai nepamatėm, vistiek įspūdingų vaizdų prisižiūrėjom sočiai. Grįždami sustojom prie Bačina Jezera, ten dar šnektelėjom su keliais čekais, kurie mums pasakė, kad Prahoj beveik 40 laipsnių karštis. Kadangi iš pradžių planavom nuo Podgoros važiuot į Prahą, ten nakvot dvi naktis ir visą dieną skirt jai, persvarstėm planą, grįžę iš šeimininkų sužinojom, kad galim likt dar vieną naktį, nes apartamentai laisvi, taip ir padarėm : atšaukėm viešbutį Prahoj, pasižvalgę po žemėlapį nuspendėm, kad iš Podgoros minant tiesiai į Lietuvą geriausia nakvynės vieta bus Katowicuose, ir iškart už labai gerą kainą, berods, ~150 litų už du numerius, radom juose viešbutuką kurį ir užsakėm. Iš Katowicų išvažiavom anksti, kelią šį kartą pasirinkau per Bialystoką, ir jau apie 16 valandą įvažiavom į Lietuva, kuo labai džiaugėmės, kad neužtrukom iki vėlumos. Tokios tad buvo mūsų atostogos :)

 

Paieška tinklalapyje