Atsikėlę ilgai netempėm gumos, nes laukė ilgas kelias – palikę pakrantę važiavom bene 300 km skersai Normandiją, nes sekantis objektas buvo lankomiausia Pranacūzijos vieta po “Luvro-Eifelio bokšto-triumfo arkos komplekso” – San Mišelis (Le mont st. Michel). Na, bet kadangi iš pakrantės grįžom į greitkelį, kilometrai degė mikliai, ir apie 12 jau parkavom mašiną vienoje iš potvynio metu užliejamų aikštelių J Žemesnieji San Mišelio lygiai yra atviri ir nemokami, o norint pasikelt į patį vienuolyną, teko šiek tiek pabūt eilutėje. Priartėjus prie kasų pasiekė džiugi žinia : įėjimas iki 25 metų asmenims imtinai – nemokamas.
Abu vyrukai tuo netruko pasinaudot, Vaida pateikė kažkokį seną savo studento pažymėjimą ir taip pat atjaunėjo, tad už įėjimą 8 eurus teko paklot vienintelei Editai. Pats vienuolynas neatrodė labai įspūdingas, bet aišku, įvertinus faktą, kad žmonės jame gyveno nuo 10 amžiaus, be elektros, be patogumų, tos masyvios granitinės sienos tikrai pradeda slėgt..
Užtat užlipus ant pačiame viršuje esančios apžvalgos aikštelės visi slėgiai dingo – atsivėrė tik unikalus kelių kilometrų pločio ir ilgio teritorijos vaizdas. Visa ta teritorija, beveik kiek užmato akys, būna užliejama potvyniu metu, ir ne vienas neatsargus piligrimas ar turistas yra žuvęs tuose laukuose, mat potvynis poetiškai apibūdinamas kaip “atitekantis risčia bėgančio žirgo greičiu..”
Skamba ganėtinai baisiai, bet tikrieji baisumai prasidėjo leidžiantis žemyn – iškart paaiškėjo, ką reiškia “Antra lankomiausia Prancūzijos vieta” – per mikimauzų (t.y., turistų) srovę buvo neįmanoma nei praeit, nei prasibraut, teko lėtai su visa mase leistis žemyn karštyje. Matyt, šie nemalonūs prisiminimai šiek tiek blankina prisiminimus apie šią vietą, nes iš tikro San Mišelis yra tikrai įspūdinga vieta, ir neaplankyt jos būtų nuodėmė. Išvykę iš San Mišelio iškart pasukom link greta esančio Kankalio (Cancale) – visame pasaulyje garsaus savo austrių fermomis miestuko, dar vadinamo “austrių sostine”. Kadangi oras suprastėjo, o ir laikas šiek tiek spaudė, ilgai neužsibuvom, tik nusipirkom lėkštę austrių (nors jas valgė vienintelis Evaldas, merginos tik paragavo po vieną ar dvi,o Artūras išvis griežtai atsisakė), butelį tikro bretoniško sidro ir pasėdėjom kelias minutes greta “fermų”. Įdomu, kad net patys pardavėjai skatina mest austrių geldeles ant kranto – “kas iš jūros atėjo, te jai ir atitenka”, prašydami jiems gražinti tik specialią austrių lėkštę ir citrinos žieveles. Iš Kankalio nuvykom užsiregistruoti į savo viešbutuką – vėlgi mažame bažnytkaimyje už 64 eurus išsinuomotą keturvietį. Papietavę viešbutyje, išsiruošėm toliau pažindintis su apylinkėmis.
Atvažiavę į Cap Frehel vėl visi eilinį kartą buvome sužavėti. Švyturys ten stovi greta smarkiai į vandenyną išsikišusios uolos, kuri visa vėjo ir vandens yra nugludinta taip, kad atrodo, jog jinai yra sudėta iš savotiškų “plytų”, beveik kaip “Lego” konstruktorium, o aplink pilna žydinčių gėlių ir žalumos. Didinga.. Tiesa, vos nenutiko nelaimė : Vaida panoro nusifotografuoti gėlių ir uolos fone, ir buvo besėdanti ant samanos, tačiau spėjo prieš prisėsdama padėti ranką ant jos, ir noras sėsti praėjo.. “Samana”, pasirodo, turi kietus, tvirtus ir labai aštrius spyglius.. J Iš Frehelio patraukėm link piratų miesto Saint-Malo. Atvažiavom jau temstant, tad daug nesižvalgydami nuvažiavom prie pat centro, milžiniška gynybine siena aptverto atskiro miesto rajono, pavaikščiojom po jį, bet buvom ganėtinai išvargę, tad ilgai neužtrukom, grįžom į viešbutį ir sugulėm.