Kuba / Cuba – Quieres chicas o cigars ? (II) / Kuba /

Judėjimas Kuboje – viena iš didžiulių problemų šalyje yra transportas. Automobilių, benzino trūkumas ir pan. verčia žmonės įvairiausiais būdais keliauti iš vieno miesto į kitą. Išvažiuojant iš miesto pamatysi nusitiesusią balsuotojų eilę. Priešakyje tos eilės stovi uniformuotas dėdė, kuris stabdo tuščius pravažiuojančius automobilius ir sodina laukiančius žmones. Pigiausias važiavimas tarp miestų yra sunkvežimiu kėbuluose (100 km apie 50 lietuviškų centų). Jie dažniausiai išvyksta iš miestų centrinių aikščių.  Tačiau yra problematišką į juos įsigauti, nes vairuotojams uždrausta vežti užsieniečius. Vien užsienio turistams skirti komfortabilūs autobusai Viazul važiuojantys per visą šalį. Juose yra televizoriai, , kai kuriuose veikia tualetai. Kaina didelė, važiuojant iš Havanos iki Sant ja de Cuba kainos apie 80 cuc. Rezervuoti nebūtina, vietų praktiškai visada būna. Baigus kelionę už bagažą vežimą visuomet prašo apie 1 cuc, nors iš tikro jau pirkdamas bagažą sumokėjai už tai. Tokiu atveju gerai, jei turi pasiruošęs smulkių pinigų (0,2-0,5 cuc). O šiaip labiau pasiturintys vietiniai važinėja Astro kompanijos autobusais, kuriuose būna paprastai skirtos dvi vietos užsieniečiams. Kainos juose apie 20 procentu pigiau nei Viazul. Bet kasose beveik visada gausite atsakymą, kad laisvu vietų nėra. Geriau eiti iškart prie autobuso vairuotojo ir su juo tiesiogiai derėtis. Šiaip autobusų stotys gana įdomios. Jos visada pilnos žmonių norinčių nusipirkti bilietukus, kurie jau išparduoti. Prieiti tiesiai iš laukimo salės i autobusą negali. Nes prie praėjimų stovi augaloti apsaugos vyrukai ir tik parodžius nusipirktus bilietus tave įleidžia link autobuso perono.

Prasiskyniau kelią pro tą pirmą apgultį ir pasileidau ieškoti Viazul ofiso. Šiek tiek paklaidžiojęs kitame stoties gale radau tai ko ieškojau. Dėl ankstyvo laiko bilietų ofisėlis dar nedirbo. Suradęs laukimo salėje laisvesnę sėdimą vietelę pradėjau snūduriuoti. Praslinko pusvalandukas, reikėjo paeiti link bilietėlių ir pasitikrinti, gal jau iš tikro atidaryta, nes pagal iškabintą grafiką darbas turėjo virte virti. Artėjant prie bilietų įstaigos pasidarė smalsu. Azijietiškos išvaizdos vaikinas įnirtingai tampė uždarytas duris, o vietinis apsauginis ispanų kalba bei rankų gestų pagalba jam aiškino – dar ankstyvas metas ir atidarymas vėluoja tik pusę valandos. Tačiau azijietis ar tai nesuprasdamas, kad toks vėlavimas Kuboje yra normalu, ar tai taip pripratęs prie savo šalyje esančio punktualumo, nepaliaujamai bandė durų tvirtumą.  Reikėjo ta vyruką nuraminti, nes jis kėlė sumaištį kaip tikras sudirgintas kubietis. Man jau ir taip iki viršugalvio buvo tų vietinių temperamento:

aš –hi. whats up? (sveikas. kas yra?)

jis – i am late for bus ticket to Trinidad. (vėluoju nusipirkti autobusų bilietus į Trinidadą)

Pažiūrėjo jis į manę su savo tamsiomis akimis ir veidas jam pašviesėjo supratus iš mano šviesaus lietuviško kūno, kad aš esu ne vietinis, o iš kito tolimojo kontinento. Paaiškinau jam, kad nervuojąs jis be reikalo – autobusas, kuris bus dar tik už valandos neišvažiuos, kol nebus atidarytos mūsų bilietų kasos. O be to ir aš pats ten vykstu su tuo autobusu, o su manimi jis neprapuls. Vyrukui to tik ir reikėjo – paprasto normalaus bendravimo.  Išsitraukęs cigarečių pakelį pasiūlė man užtraukti dūmą. Salėje galima rūkyti, bet norėjosi pasigrožėti jau beveik visiškai patekėjusią saulę. Atsisėdę išorėje ant bordiūro prie pat įėjimo į stotį, kad galėtume stebėti kasą, pradėjom neskubėdami traukti dūmą postringaudami kokie vėjai čia mus atpūtė. Azijietis buvo - Ujis - iš P.Korėjos sostinės Seulo. Kuboje jis buvo 7 dienas, ir ruošiesi dar 8 jo kelionės keistoms dienoms. Ir iš tikro man jo maršrutas atrodė neįprastas: jis jau  buvo Trinidade pora dienų (atstumas nuo Havanos apie 300 km), o dabar vėl grįžta tenai, nes baisiai patiko tas kolonijinis miestelis. O vėliau ir vėl į Havaną porai dienų.

Trinidadas – pagal turistų lankomumą tai antras miestas Kuboje po Havanos. Miestas buvo įkurtas XVI a. pradžioje ir jame dabar yra puikiausiai išsilaikę ispanų XVIII-XIX a. statyti kolonijinio stiliaus namai. Miestas yra įtrauktas į Pasaulio paveldo sąrašą.

Mums bekalbant, jis netikėtai iš savo kuprinės išsitraukė gerokai paglamžytą popieriaus lapą su pieštuku ir pradėjo piešti mano šaržą. Veiksmas tetruko minutes, kol Ujis viena ranka laikydamas rūkstančią cigaretę, o kitą  ranka greitais judesiais tapė juodas linijas. Gavosi nuostabus mano gerai neprablaivėjusio asmens atvaizdėlis. Pareiškiau savo dydį susižavėjimą jo talentu.  Ujis pasirodo dirbo vienoje iš privačių leidyklų - piešdavo ten iliustracijas, o atliekamų pinigėlių gyvenime prisidurdavo parduodamas Korėjos žurnalams  iš savo egzotiškų kelionių parsigabentais meniškais šaržais, eskizais ir dar ten visokiu čiortu. Bet iš viso mūsų pasibylojimo man labiausiai patiko „Ujo ir Kubos policininko istoriją“, kurios veiksmas prasidėjo prieš 5 dienas. Kaip ir priklauso tikram menininkui, Jis pirmosiomis dienomis kelionės suradęs  tą garsųjį senelį iš Lonely Planet Havanos centre pradėjo jį tapyti.  Krepšį savo padėjo šalimais. Už valandos baigęs darbą, kaip ir reikėjo tikėtis, negrai jau buvo nušvilpę piniginę su pora  šimtų doleriu. Būdamas pareigingas užsienietis jis kreipėsi į vietinę policiją. Tenai jam per porą valandų buvo surastas angliškai kalbantis inspektorius, kuris ir užvedė bylą. Manau, kad praktiškai neįmanoma surasti tokių vagių, bet Jis pareigingai kiekvieną dieną ėjo pas tą inspektorių, kuris buvo malonus vyras. Jis man smulkiai papasakojo apie inspektorius šeimą pradedant vaikais ir baigiant seneliais. Paklausiau ar jis grįžęs į Havaną vėl eis pas tą inspektorių. Ujis pats besijuokdamas iš situacijos beviltiškumo patvirtino, kad minsiąs policijos slenkstį iki paskutinės iš Kubos išvykimo dienos. Pagaliau atsidarė mūsų bilietų kasos. Praleidau Ujį nusipirkti bilietą, nes jis turėjo rezervaciją. Priėjau prie piktos bilietų moteriškes, kas gi nori šeštadienį ankstyvą rytą darbuotis, pasakiau , kad man reikia bilieto iki Cienfuegoso ir aš rezervacijos neturiu. Ji peržvelgė keleivių rezervacijos sąrašą. Jame buvo apie 20 asmenų pageidaujančių vykti. Pasvarsčiusi kelias minutės, man pasakė, kad ateičiau prieš pat išvykstant autobusui, ir jei bus laisvų bilietų galėsiu vykti. Kas per komunistinė sistema, na jei yra laisvų vietų tai ir parduok, Ale ne, tampo tave iki pačio galo, ir taip visos mano  Kuboje kelionės metu. Nesupratau ko jie taip siekia. Jei tai kyšio, tai bent duok koki ženklą. Palikęs Ujį nuėjau į kioskelį ir įsigijau 4 Bucaneros alučių. Jei nepavyks išvykti, tai bent tada negaišdamas laiko greituoju būdu galėsiu nuplauti savo nuoskaudą. Po 5 min. grįžau į bilietų ofisą, kur manęs kantriai laukė Ujis. Tuo metu buvusi kasininkė kažkur patraukė, turbūt rytinės kavos miegui prablaškyti, o vietoje jos atsisėdo, iš išvaizdos daug maloningesnė moterėlė. Nusprendžiau pas ją profilaktiškai pasiteirauti bilieto. Pats to nesitikėdamas išgirdau malonią žinią, kad yra laisvų vietų ir tai man kainuos 15 cuc. Va ką reiškia, kai kubietis yra išsimiegojęs, tai net ir laisvų vietų iš karto yra. Už pusvalandžio mes su Uji jau buvome įsitaisę autobuse ir pradėjome mūsų linksmąją kelionę iš Havanos. Kai tik pamačiau miesto pabaigos ženklą, nusprendžiau, kad reikia pagaliau atgaivinti savo ištroškusį gomurį šaltu alučiu. Neklausdamas Uji, jam įteikiau irgi skarbonkę. Galvojau, kad jis man padėkos už mano gražų gestą ir grąžins tą turtą atgal į manąją kuprinėlę. Nė velnio, jis nieko nelaukdamas atsikimšo ir lištelėjo gerą gurkšnį prabangaus gėrimo. Va tau ir užsienietis, o tuo labiau azijietiškos kilmės. Dar nebuvau tokiu sutikęs, kad jie iš pačio ryto vartotų alkoholį. Pro langus matėsi nuostabus kraštovaizdis, šen bei ten pasimatydavo vietinei gyventojai jojantys ant arkliukų ar dardantys dviračiais. Man nespėjus pribaigti alaus, Jis suglamžė svarbą ir palinko ties sava kuprine. Po kelių sekundžių jo rankose išvydau dar pora alaus. Ne aš vienas toks pasiruošęs alingajai kelionei buvau. Tesėmė mūsų pokalbį apie Kubą. Paklausiau, kaip gi jam patinka vietinės kubietės. Jis tik su jam būdingu humoro jausmu atsakė, kad jis jų bijo ir parodė pirštu kaip tik kelkraščiu einančią storą negrę. Tuo pačiu paaiškindamas, kad jei ji atsiguls ant jo, iš jo neliks nieko gero įvertinant jo smulkų sudėjimą. Ot man buvo juoko geram pusvalandukui nuo tokio jo rimto komentaro. Vėliau aš ištraukiau dar paskutinius skarbonkėles. Ujį išmokinau lietuviškai sakyti „į sveikatą“, o jisai mane korėjietiškai „gun bae“. Bet aš vis stengiausi atsiminti man labai patikusi kitą korėjietišką pasveikinimo žodelį vartojant alkoholį. Būdamas Korėjoje prieš penkias metus, buvau pramokęs net iki kokio šimto žodelių jų hieroglifiškos kalbos. Bet man niekaip nesisekė, nors Jis man išvardijo jų net tuziną galimų variantų. Viskas būtų buvę gerai, jei autobuse būtų veikęs tualetas, bet jo duris buvo neįveikiamai užrakintos. Todėl, kai mes sustojome laukinėje degalinėje, mes su juo nieko nelaukdami šovėme iš autobuso ir net neieškodami tualeto visus reikalus atlikome tiesiog už autobuso kampo. Apimti neišpasakyto malonumo pritūpę ant degalinės laiptelių užtraukėm po dūmą. Kadangi mūsų geriamasis nektaras buvo pasibaigęs užklydome į degalinės parduotuvę tikėdamasi pasipildyti atsargas, nes dar laukė kelionė virš geros valandos. Alus kainos nebuvo viešai išstatytos, tik vėliau supratome kodėl. Kam reikia gi klientus be reikalo gąsdint. 2,5 cuc už vieną 0,33 ltr Bucanero. Aš stovėjau pirmas eilėje, o Ujis už manęs. Sužinojęs kainą pasisukau į jį ruošdamas siūlyti, kad pasiimtume po porą, nors pradinis mūsų  planas buvo žymiai didesnis. Iš Uji veido išraiškos supratau, kad jis  jau nebesvarsto apie kiekį, bet galvoją apie visiškai gėdingą pabėgimą iš mūšio lauko. Mintyse nusikeikiau, ot tie kapitalistai nelaimingi taupukai ir nieko nesakęs pasiėmiau sau porą vienetų šventojo gėrimo. Ujis matydamas mano žingsnį ir vidinės savigarbos nebeleidžiamas – jei žmogus iš East Europe tai leidžia, o jis senos kapitalizmo šalies atstovas negali -  padarė ta patį kaip ir aš. Taip kelionė vėl tęsėsi linksma gaida. Bebaigdami tuštinti alutį privažiavome Cienfuegosą.

Cienfuegos – 150 000 gyventojų turintis miestelis, nutolęs nuo Havanos apie 250 km. Dažnai vadinamas „Pietų perlu“. Man tai buvo vienas iš gražiausių Kubos vietų.

Kol autobusas važiavo į stotį, kuri radosi miesto centre, aš primečiau savo girtoje galvelėje keletą namukų su Casa Particular ženklais, kur galėčiau apsistoti. Tačiau kaip pasirodė vėliau , man net to neprireikė.

Casa Particular – tai Bed and Breakfast kubietiškas variantas. Jei nenori gyventi viešbutyje, tai tada yra vienintelis kitas likęs pasirinkimas Kuboje.  Vidutiniškai tai kainuoja apie 25 cuc. Tose namuose gali užsisakyti vakarienę – 7 cuc ir pusryčius 2 cuc. Geri derants,  visa kainas galima žymiai numušti, ypač vasaros sezonu.

Vos autobuses sustojo mes kaip strėles su Uji išlėkėm is autobuso, nes pervirškintas alutis nevaikiškai norejo išteketi iš mūsų vidaus. Po tualeto, čiut ne su ašaromis akyse, kad reikia šssiskirti  mes atsisveikinome. Įžengiau į laukimo salę, ten dar kur vietinių neleidžia, tačiau kur buvę kur nebuvę, jau pora vietinių gyevntojų tvarstė man uz rankovės siūlydami apsigyvendinti jų Casą. Keista, pagalvojau, stovi apsauga , bent pora tvirtų vyrukų  ir į vidų vietinių neleidzia, o tie jiems pora cuc numeta bei vaikštineja laisvi laukimo salėje medžiodami turistus. Buvau nusprendęs eiti į tuos anksciau autobuse matytus namukus, todėl jų provokacijom nepasidaviau vis atsakinėdamas :

-          no necesito casa (man nereikia nakvynes)

Šiaip ne taip atsiradau ties išėjimu į lauką. Klaidingas ten pastatas Cienfuegose. Jisai yra dviejų aukštų. Autobusai  išvyksta is pirmo aukšto – gryniausias mano tėvo podvalas. Kuo tai toji vieta man priminė kaliuzes iš filmų. Nespėjus įkvepti vietinio oro gurkšnio vėl kazkas timptelėjo už rankovės. Velnias, čia buvo vėl tas  pats 40 metu vyriokas iš laukimo salės. Jisai rodė į savo vizitinę kortelę. Tiksliau pasakius vizitine kortelė yra ne savininko, o jo gyvenamosios vietos. Permečiau akimis kortelę -  tenai buvo surašyti nuomuojamo kambario visi privalumai pradedant “aqua caliente” ir baiginat  stambiu tušinuko brūkšniu pabraukta “centro”. Na žalti pagalvojau sau, ka aš prarasių, galiu nueiti ir pažiūrėti ką jis siūlo. Nepatiks išeisiu. Taip jam ir pasakiau:

-          i am going only to look, ok? (aš ruošiuosi tik pažiūrėti, gerai?)

Jis savo su didžiule šypsena savo veide sutiko su mano pasiūlymu. Jo anglų kalba buvo prastesnės nei Marisol, bet susišneketi tai netrukdė. Taip is stoties lydimas Sergio kepinant pačio vidudienio 30 laipsnių saulei patraukem link jo namų.  Jisai pasisiūlė  panešti manąją kuprinę. Sutikau, sunkoka man buvo, anksčiau isgertas alutis davė savo  žinoti. Po nepilnų dešimties minučių atsidurėme prie jo namų, is tiesų tai buvo centre, per 50 metru nuo centrines Paseo del Prado alėjos. Tai viena iš gražiausių alėjų Kuboje. Jos viduryje sustatyti suoliukai, kur tu visada gali prisėsti ir užsiimti kubiečių mėgstamų užsiėmimu – stebėti praeinančius žmones nieko pats neveikdamas. Alėja  tęsiasi apie 3 kilometrus, is kuriu daugiau kaip pusė eina į siaurutėli  iskyšulį Punta Gorda Karibų jūron. Įėjom į jo gryčią. Per ilgą koridoriuką nuvingiavom į man siūlomą kambarį. Tai buvo mano pirmoji pažintis su Casa Particular. Sergio pasikvietė savo motina tenai.Aš ją sau praminiau pilkaja kardinole. Tokia rami,  visada besišypsanti, niekada nesiginčijanti, bet žinanti kaip pinigėlius uždirbti. Nešnekanti visiškai angliškai. Iš pirmo žvilgsnio galėjo atrodyti, kad sunūs, ju buvo du, tvarko visus reikaluas. Bet joks sprendimas nebuvo priimamas be jos žinios.  Taigi kambaryje stovejome tryse - jis  prabanga nešvietė, taciau buvo didelis, o aukštis kokių 4 metrų. Tai darė įspūdį. Lova dvivietė, o  langas į lauką buvo dviejų metrų aukštyje ir aš jį atidaryti sugebėdavau su tam specialiai pritaikyta lazdele. Bet kas man patiko, tai buvo be galo šviesus kambaris, nes pora kampinių šiferio lapų buvo nuplyšę ir šeimininkas jį uždengė  su plėvele. Kur tu ten gausi staigiai tokią prabangią prekę Kuboje. Taip atėjo laikas derėtis del kainos. Man išdestė, nakvynė 22 cuc, vakarienė 8, pusryčiai 3. Kambaris man tiko, bet reikejo pakoneivėkoti jį del kainos sumažinimo. Pirmiausia mestelėjau del lango esančio tokiame aukštyje, po to del celofano, kad lietus gali ji pramušti. Čia išgirdau neatremiamą atsakymą, kad lietaus šio sezono metu, t.y. žiema, čia nebuvo jau mažiausiai 10 metų  ir aš galiu dėl to buti ramus. Patylejęs minutelę pasakiau 25 cuc už viską ir jamu tai 4 paroms. Nors dar buvau toks nepatyręs kubietiškose derėjimosi gudrybėse, bet visa savo pozyva teigiau, kad jei kaina kilstels nors vienu cuc aš išeinu, nes atėjau čia tik “only for look”. Sergio išvertė mano pasakymą motinai. Pilkoji kardinolė mąstelejo keletą sekundzių, turbūt galvodama kiek gi aš galiu suvalgyti ir nusprendusi, kad aš nesu anaconda, kuri viską kiša vidun nekramtydama- davė sutikimą linktelėdama galvą. Ejo trečia valandą dienos, nusprendziau – reikia snūstelti popietinio miego. Pasivartęs gerą pusvalandį  niekaip nesugebejau užmigti, tada į rankas paėmiau Kubos gidą ir peržvelgiau, kas čia yra geresnio Cienfuegose. Taip teoriskai susipažinęs su vietinemis įžymybėmis  nutariau tai igyvendinti praktiškai. Išeidinejant is namo Sergio paprašė manęs duoti pasą ir turisto kortelę, kad galetų užpildyti turistų registracijos žurnalą. Turistas tenai pasiraso, o šeimininkas per 24 val. tada žurnalą turi pristatyti vietinei migracijos tarnybai, kad ji tave irgi įvestų į šnipų sąrašą. Sergio man dar priminė, kad aš galiu įsivęsti vietinę merginą, jei ji turi tik savo pasą. Nebloga žinia man tai buvo. Alkis davė apie save žinoti, pagalvojęs, kad nėra ko laukti vakaro, papračiau, kad jie paruoštu tai, kai tik galės. Taigi už valandos, as jau linkstančiomis ausimis kirtau vakarienę užsigerdamas alučiu. Per tą valandą iki vakarienės aš suspėjau susirasti parduotuvę ir pasisipildyti savo atsargas dar keletą Bucaneros skardinių. Valgis buvo iš tikro geras . Pirmas patiekalas buvo pupelių sriubytė, o antras kepta vištiena su keptais bananais ir didžiule šviežių daržovių lekštė. Paprastai namo gyventojai niekada nevalgo su tavimi, nes jiems tai per prabangus valgis, o valgydami prastą nenori tau to rodyti.  Po valgio prasidėjo susipažinimas su vietinėmis apylinkėmis. Nuostabus jausmas sėdėti priešais šiluma alsuojančia Karibų jūra, stebėti atplaukiančius laivus ir gurkšnoti alų. Bet man ramaus poilsio užteko, reikėjo programos. Centrinėje Chosė Marti aikštėje žvilgsnis užkliuvo už ispūdingo XIX a. pastato – Tomo Terry teatro. Buvo šeštadienis ir teatro programa skelbė, kad šiandien 20 val. bus spektaklis.  Na o ko man kultūringam zmogui daugiau ir bereikia. Patraukiau namo persivilkti, šiaip ne taip teatras, nors ir kubietiškas. Va čia ir prasidėjo mano vargai. Atrodė viskas taip paprasta dėl mano Casa Particular suradimo. Visada apsistodamas svetimose vietose, stengiuosi atsiminti, koki svarbų objektą: parduotuvę, vaistinę  ar bent kažkokį didžiulį išskirtinį medį. O šį kartą gavosi netvarka. Įsidemėjau kampą su keistu geltonu ženklu, bet ten tas ženklas pasirodo yra ant kas antro kampo. Vietą apytiksliai atsimenu, o konkrečios gatvės ir namo ne. Pradejau sukti ratus, bet po pusvalandžio ėjimo trečią kartą per tą patį rajoną supratau - taip nieko nebus. Nerasiu. Reikia imtis kitos taktikos. Jau ir temti pradėjo. Žiemą Kuboje temti pradeda anksti - apie septynias valandas juodai tamsu. Pradėjau baladotis į kiekvienas duris, kurios turejo Casa Particular ženklą. Dar veltui praėjo 15 min. Neviltis pradejo imti, na koks aš kvailis, net vizitkes jo namų į kišenę nepasiėmiau. Atsisėdau gatvėje ant patogesnio iškylimo, išsitraukiau Bucaneros mąstydamas, kaip čia suktis iš situacijos. Netikėtai išgirdau:

-          como estas? (kaip sekasi?)

Pakėliau akis, o dieve tu mano, čia gi buvo Sergio su cigarete dantyse. Man beveik širdelė susilydė iš to neapsakyto džiaugsmo, kad baigėsi mano ieškojimo kančios. Jis išejo parūkyti ir pamatęs mane beviltiškai panarinusi galvą nusprendė šiaip užkalbinti, net nejausdamas kokioje gylioje bėdoje aš buvau. Išaiškėjo, kad as sėdejau tiktai per kelius metrus nuo įėjimo į mano trobą. Na ir kas sugebės prieštarauti, kad alus negelbsti.

• 
  2009-12-19 15:22 | cARAS
  SUPER KELIONĖ. TEISINGIAUSIAS KELIAVIMO BŪDAS:)
  PARAŠYK DAUGIAU

Paieška tinklalapyje