Keliaujant išilgai Prancūziją / Prancūzija /
Prancūzijoje aplankėme daug miestų, pasiekdami Atlantą, o dar vėliau Viduržemio jūrą. Vos įvažiuojant į Paryžių mus pasitiko fejerverkai, mes tada juokavome, kad mus, lietuvius, taip džiaugsmingai sutinka... Deja, ne - pasirodo visai netyčia užtaikėme ant Revoliucijos apvalios datos šventimo ir nacionalistai prancūzai aktyviai laidė savo biudžetą į orą keletą dienų. Bet apie tai vėliau...
Taigi pirmąją naktį susiradome savo hostelį ir kaipmat nusprendėme atšvęsti susitikimą su Paryžiumi, kadangi atvažiavome vėlai, vietų apsipirkti pasirinkimas buvo mažokas, tad turėjome patraukti į kažkokią vietinių afroprancūzų valdomą "tašką" (aišku, teko maldyti kitų prorasistinius juokelius - kodėl, kai esu Prancūzijoje, visada susiduriu su rasistiniais juokeliais, a?) ir kaip dera nusipirkome vyno, sūrio ir alyvuogių, na, kaip ir viskas buvo gerai, kol neatidarėme sūrio - mus pasitiko sūrio priedai - besirangančios mažytės lervos... Net nenoriu įsivaizduoti, kaip jos ten po galais atsidūrė. Aišku, juokeliai įgavo pagreitį,,,, Na, vakaras nežlugo, jį puikiai praleidome susirangę ant lovos, žaisdami Alias ir gerokai nusilakę.
Ką gi - išaušo rytas, mūsų laukė senojo miesto kultūra. Kai kas atsisakė keltis, kol negaus į lovą vandens. Kiti jautėsi neišsimiegoję. Kai kas dar jautėsi girtas. Žodžiu, pasisveikinom su Paryžium pagal gerą toną. Tai va, mieste buvo šventinės nuotaikos, o gatvėse kariuomenė demonstravo savo turtą: gyventojams buvo demonstruojama karinė technika, tankai, malūnsparniai ir pan. Aišku, gražu, bet dėl renginių miestas atrodė suverstas ir netvarkingas. Gatvėse romantika buvo apribota užkardomis.
Taigi aplankėme įžymybes. Kokios jos veikiausiai jau mažai kam reikia pasakoti, tad verčiau papasakosiu kai ką neeilinio kas mums nutiko. Taigi mūsų hostelis buvo panašiame rajone, koks yra Vilniaus Stoties rajonas - aišku, atvažiuodami mes to nežinojome... Ir aišku, kaip ir Stoties rajone, ten kaupėsi nusikaltėliai. Vienas sugalvojo, kad mūsų kompanijai reikia nuotykio ir nutykiojęs pavogė iš mano draugės rankinę! Svarbiausia, kad ji j1 buvo persimetusi per petį ir tikrai nesielgė neatsakingai. Juodukas buvo apsirengęs aprangą su ant nugaros esančiu užrašu Security, taigi mes pradžioje nesusigaudėm net, kas čia po velnių vyksta. Mano draugas nusivijo jį, tai tada visi pradėjo jaudintis dar dėl jo... Žodžiu, viskas baigėsi tuo, kad jo nepavyko pavyti, nes jis turėjo bendrininką, perdavė rankinę, tada išsiskyrė ir nubėgo tik jiems gerais žinomais užkampiais... Išvada: Luvrą iškeitėme į Lietuvos ambasadą Prancūzijoje, ne srankinėje buvo dauguma pinigų ir visi dokumentai... Po viso šito nuotykio prisivertėme užlipti į Eifelio bokštą ir tada su ne kantrumu movėme iš Paryžiaus...
La Turballe
Mūsų laukė Atlantas. Kažkaip sugebėjome užtaikyti įvažiuoti į didžiules pelkes (antras pagal dydį Prancūzijoje) ir siaurais takeliais iki paplūdimio vingiavome iki kokios trečios ryto. Kodėl iki paplūdimio? Todėl, kad turėjome čiužinius, miegmaišius ir neturėjome per daug pinigų :) Taigi atkeliavome į La TUrballe, kurortinį miestelį prie pat Atlanto ir pervargę prisipūtėm čiužinius. Kai atsiguliau pamačiau tokį platų dangų su tokiomis ryškiomis žvaigždėmis, kokių net neįsivaizdavau esant. Vienas iš mūsų vaikinų, neva, pamatė link mūsų šliaužiančią gyvatę ir atsisakė čia miegoti... Veikiausiai normaliom sąlygom tai man būtų rūpėję, bet viskas buvo taip nesvarbu, kad tiesiog geriau apsikamšiau miegmaišiu ir drauge su kitais pasiunčiau Dimą :) Ką gi - niekam neįgėlė, niekas kitas jos nei matė, nei girdėjo....
Vandenynas buvo šaltas ir su stipriomis srovėmis, niekas nedrįso plaukti toli, tad tenkinomės pliuškenimusi netoli kranto ir kriauklelių rinkimu. Vėliau žmonės nusprendė, jog reikia pagaudyti vėžių, Na, ir gaudė - laipiojo uolomis ir gaudė. Ir pagavo keletą (bet, aišku, vėliau pagavo). Aš tuo metu užsiiminėjau akimirkų amžinimu. Visgi vandenynas - tai ne juokas!
Iš La Turballe važiavom į Saint-Nazaire, kur mūsų turėjo laukti žadėta nakvynė, bet, deja, mus pavedė. Tada, jei neklystu, nuvažiavome į Saint-Brevin, kur radom pigų jaukų kempingą. Išsiaiškinom, kad jis toks pigus, nes tarp jo ir vandenyno plyti didžiulis purvo plotas. Vis dėlto padaryti vakarėlį mums tai netrukdė, berniukams leisti aitvarą tuo labiau. Svarbiausia tinkamas nusiteikimas :)
Segur ir Rodez buvo pravažiuojamieji miesteliai, kuriuos teko apibėgti apžiūrinėjant (kai kurie nė nebėgo pasirinkę McDonald ar mikriuko bardako tvarkymą). Segur man atmintyje įstrigo kaip miestelis "kur niekas nerakina durų". Mažas ir jaukus. Rodez jau kur kas didesnis. Kalvota vietovė, judrus centras ir graži Katedra. Na, ir, be abejo, batai kankinę kojas iki kraujo...
Lodeve
Štai šis pavadinimas priklauso nuostabiai jaukiam ir romantiškam Pietų Prancūzijos miestui. Karšta saulė, keistų spalvų pastatai, siauros gatvės, senesnė architektūra ir daug pigaus sidro (tikro, o ne to, kurio pilna Lietuvoje). Mes apsigyvenome kempinge arti jo, tokiam Lambeyran, į kurį teko kilti aukštai, vingiuotai ir pavojingai. Taigi tas kempingas buvo nepaprastas, o ypatingas - pataikėm į nudistų kempingą... Tai va, norim likt ir eit į Lodeve, bet neketinam nusirengti, o pačiam mieste kažkoks festivalis ir vietų niekur nėra, be to, sako, jog galima vilkėti marškinėlius, jei šalta... Galiausiai viskas baigėsi tuo, jog mums leido apsinakvoti nuošaliame kempingo kampe ir pasilikti drabužius - visgi buvom aštuoniese, o verslą tai reikia sukti :D Vietovės aplink buvo gražios, mes netgi buvom sumanę užsilipti į aukščiausią kalną ir palydėti saulę, bet tik užlipom į kalną - pasirodo vienas visažinis nuvedė mus ne į tą kalno pusę,,, O mes dar taip skubėjom, taip dusom ir braižėmės visur... Visgi vaizdas buvo gražus - slėnis ir tolesnė kalnų panorama. Temstant vaizdas keitėsi ir dar gražėjo, o mes sau gėrėm pusantro laipsnio sidrą ir žaidėm UNO :) Kai susiruošėm leistis žemyn, sutikome kaimenę palaidų arklių.. Kažkiek baugoka, bet, savaime suprantama, bandėme su jais susidraugauti ir paglostyti. Pavyko :)
Agde/Nica
Vėliau keliavome į Agde (nuostabus miestas - net nesijauti kaip Prancūzijoje) ir į Nicą. Pastarojoje nakvojome pora naktų prie pat vandenyno kranto :D Kaip manote, kiek tektų joje sukloti? Na, mes išsimiegojome už dyką ant savo čiužinių :) Koks vanduo gražus - žydras žydras, šiltas šiltas ir druskingas druskingas. Daugelis po dienos paplūdimyje buvo panašūs į krabus, Man tai negrėsė, nes mes su draugu ėjom tyrinėti miesto, tad spėjome žaviai įrusti :) Kažkur prie fontano išgėrėme dar vieną pusantro laipsnio sidro :) Nica žavi, daug kam ji liko atmintyje kaip gražiausias per visą kelionę pamatytas miestas. Man Nica labai patiko, Agde taip pat, bet visgi širdį palikau Monake.
Paskutinis miestelis, apie kurį noriu papasakoti - Chamonix. Jis įsikūręs Alpėse ir šalia jo yra aukščiausia Europos viršukalnė - Monblanas. Tylu, ramu, vėsu ir gaivu. Buvo gera gerti kavą kavinėje ir stebėti kalnus. Be to, atrodo užsikrėčiau (dar kartą) kalnų liga. Vaikščiojome po alpinizmo prekių parduotuvę ir aš savo svajose mačiau save ant kalno šlaito su naujausia įranga :) Tai va. Papasakojau bendrais bruožais, kaip mums sekėsi Prancūzijoje. Tai veikiau konspektas nei gražus pasakojimas, na bet o tačiau pasakojimas užtruktų tikrai ilgiau nei aš galėčiau parašyti, o jūs perskaityti :P
Visų Bonzur.lt kelionių prenumerata.