Eurotripas 2009: Briuselis  

Nelabai pastebi kaip iš Nyderlandų patenki į Belgiją. Pasikeitimą pasufleruoja nebent lauko reklamose pasikeitęs interneto kodas (vietoj www.xxx. nl, atsiranda www.xxx.be). Turi praeiti kažkiek laiko, kad tu ne tikžinotum, bet ir suvoktum, jog, štai, aplankei naują šalį, kuri anksčiau tebuvo spalvotas plėmas politiniame žemėlapyje. Kadangi iš jo pavyzdingai išmokta, jog „Belgijos sostinė - Briuselis“, tai ten ir patraukiame tiesiu taikymu. 

Atomiumas

Ar matėte kada nors, kaip atrodo geležies kristalas? Jei turite bėdų su regėjimu ir kaip ir kiti mirtingieji nesugebate įžiūrėti iki atomų lygmens, galite atkeliauti į Briuselį, tokį Heizelio parką, ir aplankyti Atomiumą. Tai ne kas kita kaip daugybę kartų padidinto geležies kristalo kostrukcija, siekianti 102 metrų aukštį. Turint kišenėje keletą atliekamų eurų ir nebijant pastovėti eilėje, galima patekti vidun: joje vyksta parodos, yra įrengta apžvalgos aikštelė (tiesa, mūsų nesuviliojo). Šitą turistų traukos centrą suprojektavo inžinierius André Waterkeynas dar 1958-aisiais, kai Briuselyje buvo rengiama Pasaulinė paroda „Expo 58“. Konstrukcija turėjo simbolizuoti „technikos progresą“, „neišsemiamas mokslo galimybes“ ir panašius skambius dalykus. Tas faktas, jog pamatėme Atomiumą, pats savaime yra nesusipratimas. Pagal pirminį sumanymą, jis turėjo stovėti tik šešis mėnesius, o paskui būti išardytas. Kaip matome, pasiliko 51 metams... 

Besišlapinantis berniukas

Pasifotografavę, pavaikščioję ir paaikčioję „Oi, kaip gražu!”, „Niekada nieko panašaus nemačiau“ ir t. t., patraukėme į Briuselio senamiestį. Būtinai knietėjo pamatyti žymiąją besišlapinančio berniuko statulą (Manneken Pis), kurią šiame mieste pareiga aplankyti. Pripažinsiu, pakeliui buvo tokių akimirkų, kai galvodavau, kodėlgi mes jos taip karštligiškai ieškome: tik pamanykit, dar viena statula - argi jų Europoje trūksta? Vis dėlto turistinis azartas ir nenoras atsilikti nuo kitų miesto lankytojų, lengvai nurungdavo sveiką protą – kaipgi Tu nepamatysi, jeigu Visi pamato? Šventvagiška mintis! Kaip supratau, panašiai jaučiasi dauguma turistų, dažnai ironiškai pašiepdami patys save bei į juos panašius (aišku, kai jau yra ramūs aplankę ir įsiamžinę). Pavyzdys: kelio pasiteiravome kažkokių vokiečių. Tie pirmiausia pasijuokė, kad norime pamatyti kažkokį pusmetrio dydžio besišlapinantį berniuką (tikslumo dėlei jo aukštis – 61 cm), o tada paslaugiai nurodė gatveles, kuriomis ką tik patys nuo ten parėjo. Masinė nesąmonė – ne kas kita J. „Nesąmonės“ statusas dar kartą pasitvirtina, kai pamatai, kokius idiotiškus suvenyrus belgai su tuo berniuku sugalvoja... Netgi egzistuoja kažkokia Manneken Pis draugų draugija, kurie rūpinasi jo apranga (neturi žmonės kuo užsiimti). Pasirodo, berniukas įvairiomis progomis būna perrengiamas. „Drabužių spinta“ pavydėtina – jis turi daugiau nei 600 jam sukurtų kostiumų, kuriuos galima pamatyti miesto muziejuje. Neblogai sakyčiau. 

Negalėjo to neišauklėto berniuko reikalas likti be pabaigos – kuo jis toks svarbus? Kaip visada pasikonsultavau su savo kartos profesoriumi google paieškos sitema ir pasijutau apgauta: tokia statulėlė nėra nei pirmoji, nei vienintelė. Sužinojau, jog buvo dvi Briuselio berniuko statulėlės: I-oji sukurta XIV a. pabaigoje, o dabartinė – XVII a. pradžioje. Paskui jau susinervinau: šitokias statulėles turi ne vien Briuselis, bet ir kai kurie kiti Belgijos miestai. Negana to, besišlapinantį berniuką galima rasti net Japonijoje (Belgijos ambasados dovana)... Kažin ar šiuos faktus žino tie miesto svečiai, kurie taip veržiasi jį pamatyti?  

Centrinė turgaus aikštė

Didžioji Briuselio aikštė laikoma viena gražiausių Europoje. Tai - didžiulė aikštė, apsupta aukštų pasakiškos (suprasti tiesiogiai) architektūros pastatų. Žymiausi iš jų yra miesto Rotušė bei Karališkieji rūmai, kiti – pirklių gildijos namai Kaip anksčiau čia vykdavo visokios egzekucijos, taip šiais laikais taip pat vyksta įvairūs renginiai (tik labiau civilizuoti).  

Lauko kavinės, turistai, kalbų maišalynė, į visas puses nukreipti pykšintys fotoaparatai… Toks vaizdas ten būna kiekvieną mielą dieną. Atsimenu šito apsupta stovėjau aikštės viduryje ir irzliai galvojau, jog prakeiksiu savo netikusį fotoaparatą (blogam šokėjui ir batai kliudo): kad ir kur atsistoji, kad ir kaip lankstaisi ir sukiojiesi, niekaip neišeina „sutalpinti“ viso pastato vaizdo. O tada, kai galiausiai randi „tinkamesnį kampą“, kas nors iš kompanjonų įšoka į kadrą – „fotografuok mane“ – ir, štai, vėl ieškok iš naujo. Galvos be kūno nepaliksi, o įamžinti norisi. Diena man praskaidrėjo tik tada, kai pamačiau, jog ši užduotis sudėtinga ne man vienai, bet ir fotografuojantiems geresniais fotoaparatais (dabar turėtų pasigirsti mano tylus krizenimas).  

Restoranų  konkurencija

Nė neįtariau, bet, pasirodo, net keliautojams reikia valgyti. Ir gerai, nes taip ne tik susipažįstama su šalies kultūra, bet ir galima prisijuokti iki valiai. Pirmąkart pamatėme šitokią konkurenciją ir Briuselis labiau priminė ne Vakarų Europos, o Pietų šalį, kur bet kokiais būdais graibstomi turistai.  

Taigi Briuselio centre, siaurose senamiesčio  gatvelėse, viena po kitos rikiavosi panašios kavinės. Net jų lauko meniu (išskyrus kainas) atrodė taip pat. Kai mums kelią pastojo vienos kavinės atstovas, visai nemandagiai stumdamas į vidų, manėme, kad tai – įžūlumo viršūnė. Vis dėlto Briuselis klydome. Juokaudami skaitinėjome vienos tokios kavinės meniu ir jau ruošėmės įeiti į vidų, kai mus pasitiko padavėjas ir kažkam iš mūsų padėjęs ranką ant peties, nuvedė į kitą patalpą greta, sakydamas, kad tai yra tas pats restoranas, tik čia svečiams vietos sėdėti daugiau (nors anas restoranas buvo visiškai tuščias!) ir mums čia bus patogiau. Aišku, jis melavo ir mes tai supratome. Jis mus, klientus, tikrąja to žodžio prasme pavogė iš kito restorano! Dėl tokio įžūlumo visai pasimetėme ir tikrai nesiveržėmė su juo eiti, bet, kadangi jis greitakalbe išbėrė neblogus pietų pasiūlymus, tai tiklietuviškai pasišaipėme iš jo (jis suprato, ką darome), bet buvo jo viršus. Pietūs praėjo linksmai juokaujant apie nuožmiąją Briuselio restoranų konkurenciją bei gyvai aptarinėjant keistą jų įžūlumą. Belgijoje to tikrai nesitikėjome. Nors taip ir nesužinojau, kokia ta tradicinė Belgijos virtuvė, bet mano užsisakytaisiais moliuskais likau patenkinta (nors nepasakyčiau, kad labai soti). 

Europos parlamentas (EP)

Kai pavalgėme, susigriebėme, jog laiko turime nedaug ir nežinia, ar suspėsime pamatyti vieną iš Europos Parlamento būstinių. EP dirba trijose skirtingų valstybių miestuose: Liuksemburge, Strasbūre (Prancūzija) bei Briuselyje, ten, kur mes planavome nukakti, dažniausiai dirba komitetai ir karts nuo karto vyksta plenarinės sesijos.  

Pefrazuojant Šekspyrą, klausėme savęs ir vieni kitų: keliauti ar nekeliauti? Nusprendėme, kad vėliau nusigraušime nagus, jei nepamatysime vieno iš svarbiausio objekto Briuselyje, ir nuvažiavome ten. Vargais negalais radę, kur parkuotis, kone bėgte ieškojome to EP pastato (mes tikrai tikrai turėjome nedaug laiko). Čia pamatėme visai kitokį Briuselį: kur kas tvarkingesnį, kur kas solidesnį, kur kas tylesnį.  

...Žiūrėjome klausiamai kraipydami galvas: ar čia?.. Daugybė vėliavų... tas pats užrašas skirtingomis kalbomis... Radome! Pasigirdo keli balsai: „Kur Lietuvos vėliava?“, „Nufotografuok mane prie Lietuvos vėliavos“, „Ir mane“, „Paskui tu mane“ ir panašiai, ir taip toliau. Tai va, dabar žinome, iš kur ateina nurodymai ir ką mūsų politikai kiekvienoje nemalonioje situacijoje atpirkimo ožiu pastato... Trumpai pagalvoji, kad užčiuopei kažką įdomaus. Trumpai. Laukia užsakyta nakvynė Paryžiuje – gaišti negalima. Tokioje kelionėje negalima ilgai galvoti, nes kur nors pavėluosi ir liksi tai be šiltos lovos, tai be karšto maisto. Pagalvosi sugrįžęs... Kada nors vėliau... 

Taigi patenkinti, tarsi žygdarbį atlikę, keliaujame į stereotipiškai romantišką ir nuo vyno apsvaigusį Paryžių.