Visur gerai, bet ypač gerai Nyderlanduose / Olandija / Nyderlandai
Eurotripas 2009: Pradžia à Nyderlandai
Aš turiu sėkmingos kelionės po Europą receptą: į įkaitintą nuomuotą Renault Trafic sudėkite 8 žmones, nedelsiant paskaninindami GPS imtuvu. Nepamirškite įberti kažkiek pinigų pagal skonį (rekomenduotina eurų). Galiausiai viską sumaišykite ir dvi savaites virkite didelio entuziazmo temperatūroje. Jei norite pikantiško patiekalo skonio, laikas nuo laiko pagardinkite užsienio kalbų žiniomis. Dažniausiai nepatyrę kulinarai renkasi anglų, tačiau tokiems norėčiau priminti, jog tarp Europos gyventojų dažnai galima sutikti nacionalistiškai nusiteikusių vietinių, kurie veikiausiai neatsisakys bendrauti, tik, deja, atsakinės sava, o ne dabartine diplomatine kalba. Senos nuoskaudos, kaip sakoma.
…Taigi gaminkite su meile ir nebijokite eksperimentuoti. Bon Appetit!
***
Savo kelionei tegalėjome skirti dvi savaites. Mūsų maršrutas raitėsi per Lenkiją, Vokietiją, Olandiją, Belgiją, Prancūziją, Monaką, kampą Italijos, Šveicariją ir vėlgi per Vokietiją bei Lenkiją. Buvome apytikriai nusprendę kokius miestus aplankysime, kam kiek laiko skirsime ir... Aišku, supratome, jog Keliui visiškai nusispjauti į tokį žodį „planai“ ir čia Jis diktuoja sąlygas.
Veikiausiai nereikia sakyti, kad ta skardinė tapo antraisiais namais. Beje, labai jau meniškai netvarkingais namais: išmėtyti drabužiai, miegmaišiai, kortos, žemėlapiai, nestabiliai sukrautų butelių kaukšėjimas (lietuviškas alus – geriausia padėka už pažadėtąją nakvynę!) kūrė mums žaismingą atmosferą. Tiesa, neturėjome kito pasirinkimo - bet koks bandymas susitvarkyti baigdavosi nesėkme ir nustebusiu balsu ištartais klausimais kaip, pavyzdžiui, „ką tavo parudavęs bananas veikia mano krepšyje?“, „kodėl kažkokie nektarinai sutrinti po tavo kuprine?“ arba „kodėlgi, po velnių, nieko nerandu ten, kur pasidedu???“
Nyderlandai
Lenkija arti. Vokietija irgi pažįstama. Pradėkime kelionę nuo Nyderlandų. Taip, Nyderlandų, o ne Olandijos, kaip įprasta lietuvio ausiai. Olandija ir Nyderlandai laikomi sinonimais, tačiau tai ne visai tiesa. Olandija yra tik vienas Nyderlandų regionų, apimantis Šiaurės ir Pietų Olandiją, vadinasi, tik dvi iš dvylikos šalies provincijų. Šalies valdymo forma - konstitucinė monarchija. Karalienės Beatrix užduotis reprezentuoti šalį. Žmonės, pas kuriuos glaudėmės, pasakojo, jog monarchė yra dažnas diskusijų objektas. Dalis gyventojų linkę jos atsisakyti, argumentuodami tuo, jog ji - „brangus malonumas“. Pasirodo, karalienei mokamas atlyginimas, brangiai kainuoja jos vizitai į užsienį, drabužiai, karališkųjų dvarų bei arklidžių išlaikymas... Vis dėlto bent kol kas viršų ima kita pusė, pasisakanti už monarchijos išlikimą, nes, jų nuomone, Beatrix yra šalies simbolis, puikiai padedantis kurti norimą šalies įvaizdį. Beje, pagaliau išsisaiškinau, kodėl olandai pamišę dėl oranžinės spalvos – dėl to kalta ta pati Beatrix, kuri yra kilusi iš Oranje-Nassau dinastijos.
Būdami Nyderlanduose apklaidžiojome Hagą, sostinę Amsterdamą bei miestelį, kuriame gyvenome, Zoetermeer. Pradėkime iš eilės. Vos apšilę kojas Zoetermeer gyvenančių Lenerto bei lietuvės Marijos šeimoje, išvažiavome į Hagą – Pietų Olandijos provincijos sostinę. Manėme, jog naujų įspūdžių siurbimas prasidės senamiestyje, bet įdomumas pasitiko anksčiau. Jis vadinosi „važinėjimas vos aukštesnėmis arba tokio pat dydžio kaip mūsų automobilis požeminėmis pervažomis ir parkingu“. Keistas jausmas matyti, jog reikia važiuoti ten, kur vos turėtum tilpti. Pavyzdžiui, mūsų Renault Trafic buvo 190 cm aukščio, o raudonai apvestas baltas apskritimas bylojo, kad tegali būti pora centimetrų aukštesnis, nes įstrigsi. Oi, kaip kentėjo antena, kurią vis pamiršdavome nulenkti!..
Senamiestis paliko gerą įspūdį – švaru, tylu. Gatvėse tradiciškai demonstruojami įvairių menininkų kūriniai, kurie yra šauni atrakcija turistams. Smagu eiti link Karališkųjų rūmų ir rasti žmogaus ūgio galvą, „žiūrinčią“ į tave. Įdomu buvo išvysti skulptūrų kompozijas, sukurtas iš smėlio. Tada lijo, tad žiūrėjome ir bandėme pamatyti, ar lašai jas tirpdo. Teko nusivilti. Naujieji draugai (gidai savanoriai) išvertė užrašus. Pasirodo, tokios skulptūros daromos iš ypatingo modifikuotos struktūros smėlio ir dėl to po atviru dangumi išlieka mėnesius. Ilgaamžiškumo rekordas buvo pasiektas Kalifornijoje, JAV, kada iš smėlio pagamintos skulptūros ten išstovėjo dvejus metus.
Jau anksčiau žinojau, jog Hagoje susitelkusi šalies valdžia (yra vyriausybės rezidencija, parlamentas bei Karalių rūmai), tačiau tik tada pamačiau, jog Hagos pajūris yra populiarus kurortas prie Šiaurės jūros (skamba nelabai šiltai). Kadangi pasivaikščioti paplūdimiu atvažiavome vakare, mus pasitiko pakrantėje įsikūrusio kavinių, viešbučių, naktinių klubų bei kazino šviesos. Mes vos vilkome kojas, o ten tik prasidėjo gyvenimas. Pašalome, pasidžiaugėme, pabraidžiojome, pafotografavome ir susiruošėme grįžti į Zoetermeer. Tada pirmą kartą supratau, kad mums malonius dalykus dažnai gadins bjaurus žodis „planas“.
Amsterdamas
Amsterdamas – tai miestas su nuostabia architektūra, merginomis vitrinose, kanalais, coffeeshop‘ais, kur galima nusipirkti žolės, ir daugybe turistų. Kad patektume į centrą, kėlėmės keltu. Neblogas dalykas – nemokamas, o ir plaukioja kas 5 minutes. Lenertas vėl pasisiūlė būti gidu. Jo planuose buvo tapytojo ir grafiko Vincento Van Gogo, sekso bei kankinimų muziejai. Viską turėjo vainikuoti Raudonųjų žibintų kvartalas. Kas svečiams pirmiausia rodoma Amsterdame? Sekso muziejus. Jis - viena iš vizitinių miesto kortelių. Iš čia niekas nebėgo ir nesiskundė, o tuo tarpu, kai patraukėme į Van Gogo muziejų, kažkas sumąstė, kad per brangu, kad jie jo gerbėjais nėra, ir nusprendė verčiau pavalgyti. Likome keturiese ir už 12 su puse eurų gyvai pamatėme „tik“ vieną kitą šedevrą... Vis dėlto poros muziejų buvo gana. Nusprendėme kankinimų muziejų iškeisti (nors vaikinai ten labai norėjo) į pasiplaukiojimą Amsterdamo kanalais. Ypač stebino „namai“ vandenyje. Kadangi Amsterdamas, kaip ir patys Nyderlandai, nedidelis, tai dėl apgyvendinimo sunkumų, buvo leista gyventi plaukiojančiuose namuose. Yra legalių ir nelegalių namų. Dažniausiai tie, kurie gavę leidimą švartuotis, turi elektrą, kanalizaciją ir kitus patogumus. Plaukiant teko žvilgtelėti į tų namų vidų. Iš pirmo žvilgsnio gyvenimas nesiskyrė nuo mums įprasto – žmonės dirbo prie kompiuterių, vakarieniavo, klausėsi muzikos...
Ne olandai paklausti, ką žino apie Nyderlandus, dažnai atsako, jog čia galima legaliai nusipirkti lengvų narkotikų. Ir tikrai – Amsterdamo gatvėse iš tolo šviečia kavos parduotuvėlių iškabos, o priartėjus pasitinka specifinis kvapas. Ten gali nusipirkti kelių lygių stiprumo žolės, grybukų, ypatingos arbatos, čiulpinukų, pyragų, spurgų... Net kai įeini į kavinę, kur užrašas skelbia, jog rūkyti draudžiama (suprask ir žolę), tave gali pasitikti šiosios kvapas ir apsvaigusio žmogaus rankose smilkstanti suktinė. Veikiausiai turisto. Toks vaizdas, kad šita „laisvė“, aktualesnė pastariesiems nei olandams. Panaši situacija ir su Raudonųjų žibintų kvartalu. Kai ten nuėjome, buvo sausakimša turistų su fotoaparatais, o tuo tarpu mūsų gidas Lenertas, gyvenantis netoli, čia lankėsi antrą ar trečią kartą. Kas ten įdomaus? Raudonai apšviestos vitrinos, kuriose sėdi prekės – merginos, kurias gali nusipirkti. Visgi, kiek teko pastebėti, jos veikiau yra kaip gyvūnai zoologojos sode, į kurias visiems smalsu pažiūrėti, gal net pafotografuoti, bet mažai kas drįstų paglostyti. Dauguma vitrinų taip ir neištuštėjo...
Užbėgdama už akių, pasakysiu, jog Nyderlanduose buvo bene įdomiausia. Nors nematėme nei malūnų, nei didelių gėlių laukų, likome viešnage patenkinti. Dabar mūsų laukė Belgijos sostinė Briuselis.
Visų Bonzur.lt kelionių prenumerata.