Kalnai jaunina kūną ir sielą (sveikatinimas Šveicarijoje) / Šveicarija / Adelboden regionas
<!--[if gte mso 9]><xml> <w:WordDocument> <w:View>Normal</w:View> <w:Zoom>0</w:Zoom> <w:HyphenationZone>19</w:HyphenationZone> <w:PunctuationKerning /> <w:ValidateAgainstSchemas /> <w:SaveIfXMLInvalid>false</w:SaveIfXMLInvalid> <w:IgnoreMixedContent>false</w:IgnoreMixedContent> <w:AlwaysShowPlaceholderText>false</w:AlwaysShowPlaceholderText> <w:Compatibility> <w:BreakWrappedTables /> <w:SnapToGridInCell /> <w:WrapTextWithPunct /> <w:UseAsianBreakRules /> <w:DontGrowAutofit /> </w:Compatibility> <w:BrowserLevel>MicrosoftInternetExplorer4</w:BrowserLevel> </w:WordDocument> </xml><![endif]--><!--[if gte mso 9]><xml> <w:LatentStyles DefLockedState="false" LatentStyleCount="156"> </w:LatentStyles> </xml><![endif]--> <!--[if gte mso 10]> <mce:style><! /* Style Definitions */ table.MsoNormalTable {mso-style-name:"Table Normal"; mso-tstyle-rowband-size:0; mso-tstyle-colband-size:0; mso-style-noshow:yes; mso-style-parent:""; mso-padding-alt:0cm 5.4pt 0cm 5.4pt; mso-para-margin:0cm; mso-para-margin-bottom:.0001pt; mso-pagination:widow-orphan; font-size:10.0pt; font-family:"Times New Roman"; mso-ansi-language:#0400; mso-fareast-language:#0400; mso-bidi-language:#0400;} -->
<!--[endif]-->
Pavargusi nuo įtempto darbo ir miesto šurmulio, susikroviau kuprinę ir dvylikai dienų atsisveikinau su Vilniumi.
Kelionė (autobusu) į Šveicarijos kalnus vyko per Lenkiją, Čekiją (čia, apsistoję kempinge prie ežero, apžiūrėjome vieną didžiausių Čekijos miestų - Pilzeną, aplankėme alaus muziejų, kur paragavome tikro čekiško alaus). O jau kitą dieną mus pasitiko žavusis Šveicarijos kurortas Liucerna. Miestas prie didingo Keturių Kantonų ežero, kuriuo paplaukiojome, mums tapo tarsi vartai į margaspalvius (nuo žalios iki baltos spalvos) Šveicarijos kalnus...
Vieta, kurioje atostogavome, buvo vos per 100 km nuo Liucernos. Privažiavę Adelbodeną, keltuvu pakilome į 2000m. aukštį (Engstligenalp), kur, labai netikėta, mus pasitiko Šveicarijos gražuolės – stambios žalosios karvės su tilindžiuojančiais skambalais po kaklu.
Žmonės, gyvenantys šiame aukštyje, kur apstu karvėms tinkančių ganyklų, čia vis dar pagal senovines tradicijas gamina įvairių rūšių sūrius, varškę, sviestą. Visa tai mums pavyko ir paragauti, ir nusifotografuoti, ir nusipirkti... Kaime gyvena nedaug šeimų, ant vienos rankos pirštų suskaičiuotume, ir visi nuo ryto iki vakaro dirba: tręšia ganyklas, gano karves, užsiima sūrių gamyba, namų ūkiu. Ir, kas įdomiausia, toks gyvenimas čia vyksta vasarą, o artėjant žiemai, karvės lyg kalnų turistės genamos stačiais kalnų keliukais 2000 metrų žemyn į slėnį, kur peržiemoja, kad anksti pavasarį užkoptų tuos pačius metrus į viršų, į kalnuotąsias ganyklas... Taip laiko ratas sukasi...
Šiame autentiškame Šveicarijos kaimelyje lyg idiliškame paveikslėlyje prabuvome septynias nuostabias liepos mėnesio dienas, patirdami ir saulę, ir šaltį, ir sniegą (vienas rytas mus pasitiko šviežiai iškritusiu sniegu bei nuline temperatūra), klausydamiesi varpelių skambesio, gėrėdamiesi iš visų pusių slėnį apglėbiančiais kalnais.
Į kalnus, pasiėmę sauso maisto davinį, išsiruošdavome kelioms valandoms kasdien. Nes kur kitur, jei ne čia pamatysi nuostabias panoramas, atsiveriančias tiesiog po kojomis. Ypač žaviai, pasilypėjus į vietinės reikšmės viršukalnes (aukščiausia vieta – 2700m), atsiveria vaizdas į žemai slėnyje stūksantį Adelbodeną, kas nejučiom primena M.K.Čiurlionio paveikslą „Karalių pasaka“, kur karaliai savo delnuose tarsi žmogiškos laimės simbolį laiko mažutę sodybą...
Bene labiausiai įstrigo pirmasis, gana energingas ir kiekvienam daug ką paaiškinęs žygis. Jaunas kalnų vadovas vedė, savaime aišku, savo žingsniu, vietomis net ristele pasileisdamas, o tai negalėjo vienodai žavėti visų keliavusiųjų, - taip natūraliai žmonės atsidalijo į tris atskiras grupeles: į pajėgiųjų, gal labiau patyrusiųjų grupelę ir į mažiau patyrusiųjų, o dar viena grupelė susidarė iš norinčių tiesiog saugiai pasivaikščioti ir pasigėrėti kalnais iš tolo...
Vakarais mūsų, išalkusiųjų, laukdavo virėjų Rimos ir Dalios išvirta sriuba bei košė, o gerdami čiobrelių arbatą, pasirinktą tiesiog čia pat, Alpėse, dar kelias valandas vakarodavome. Arba šnekučiuodamiesi, arba tyliai dainuodami. Štai, - pamaniau sau, - kas tokiose išvykose svarbiausia – bendravimas. Būtent kelionėse sutinki panašių į save žmonių, su tokiais pat pomėgiais bei polėkiais, čia gali apie daug ką išsikalbėti ir tiesiog pabūti...
Rytais mus iš sąstingio žadindavo ramūs Tai tchi judesiai. Man, prityrusiai jogistei, iš pradžių gal labiau norėdavosi įprastų jogos asanų, tačiau netrukus ir aš pagavau bei pasinėriau į lengvą Taitchi judesį – šokį, kuris ne prasčiau už asanas mobilizavo bei ramino. Ir dar, kai tai atliekama gryname ore, iš už kalno smaigalio kylančiai saulei žvelgiant... Įspūdis nepakartojamas.
Girdėjau, Ditmos projektai“ organizuoja analogišką stovyklą Austrijos Alpėse, o rudenį gal dar ir Kryme (reikėtų sekti jų tinklapį). Jei tik nesutrukdys darbai, jei tik ištaikysiu dar atostogų, būtinai prisijungsiu.
Virginija
Visų Bonzur.lt kelionių prenumerata.
-
2009-08-13 15:51 | Kristinak
Pritariu Virginijai, kiekvienoje kelioneje sutinki panasiu i save zmoniu, o vykstant i kalnus ypac:) kalnieciai yra kalnieciai:) -
2009-10-01 19:50 | Vilma
Neseniai grįžau iš kelionės su Ditmos projektais, iš Austrijos Vengrijos. Kelionė labai patiko ir likau labai patenkinta. Tik teko važiuoti trimis autobusais, 48 val. važiuoti per Lenkiją be nakvynės. O geriausia kai iš Čekijos viešbučio pakėlė šeštą ryte, o Lietuvoje buvome naktį trečią, tai nieko nesupratau. Gal čia speciali kankinimo priemonė, už mano dorai uždirbtus pinigus. Dar ir šeimos nariai liko tą naktį be miego. Visiška betvarkė. Na ir žinoma autobuse ne arbatą gėrė.....