Tuos geltonus žiedus įtarinėjau mimozomis esant... akurat / Italija / Bosa
Įsivaizduok: svečioj šaly, nepažįstamam mieste. Kišenėje turi raktą nuo durų name, kuris, kryžiuku pažymėtas žemėlapyje.
Surandi gatvę. Graži. Kvepia kava.
Seki namų numeraciją...štai!!! Atidarai gražias laukines duris ir patenki į keistą tamsų urvą žemais skliautais, apsilupusiom ir pajuodusiom sienom, palei kurias sustatyti dviračiai. Nedrąsu net uždaryti sau už nugaros duris, nes tuomet liksi... nežinia kur, bet patamsy. Ai, bet...uždarai.
Už kampo randi laiptus, jie neįtikėtinai gražūs, galėtum net patikėti, kad marmuriniai. Su geležiniais turėklais. Ne šiaip atrodo "kaip senoviški", bet iš tiesų senoviški. Mum reikia 4 aukšto, belipant darosi vis šviesiau dėl lango lubose, bet pametam aukštų skaičių. Pačiam viršuj yra trejos durys, kažkuriom iš jų raktas tiks.
Atsidaro.
Taip mes tam mieste ir vaikštom, ne visai svetimos dėl to rakto kišenėj, ne visai savos, nes gyvenimas, vykstantis aplink - paslaptingas ir tikras, su dėsniais, kurių neperprasim iš vieno užmesto žvilgsnio.
Siaurutėse gatvelėse nėra suvenyrų parduotuvių. Čia miega katės, iš už vieno posūkio pasirodo moterys su kibirais ir greit dingsta už kito, spėję pasakyti mum "sera". Prabėga paaugliai, tą mergaitę garantuotai yra įsižiūrėję visi klasiokai, ir ji garantuotai tai žino. Koks yra gyvenimas mieste, kuris atrodo lyg vienas didelis namas, išvarpytas siaurutėlių gatvelių? Tie paaugliai turbūt susitaria susitikti SMSais, o pasibėgioję gatvėse, žaidžia internetinius žaidimus, bet mudviem, klaidžiojančiom skersgatviais, kurių abiejas sienas pasiekiu ištiesus rankas, sunku įsivaizduoti, kad tebesam dvidešimt pirmam amžiuje.
Pro langą žiūri dvi moterys, žilaplaukė, man moja ir šaukia "Čiao". Mojuoju ir aš, ir "čiao" irgi šaukiu.
Labai jaukioj aikštėj, kuri vadinasi Piazza Constituzioni, bet iš tiesų jai tinka žodis "gemutlich", galima ilgai lėtai gerti mažulytį kavos puoduką, galima žiūrėti į gretimų namų balkonus ir stogus, sudrėkinti rankas fontane, įrašyti kelias eilutes į savo dienoraštį ar nusiųsti SMS į Lietuvą. Po arkom jau kelinta diena įsitaisęs klajūnas - žilais ilgais plaukais su raudona kepurike. Jis atvažiavo tuo pačiu autobusu kaip ir mes, bet užsitraukė mūsų nepagarbą tuo, kad vis prašydavo vairuotoją sustoti ir išlipdavo pamyžti, net neidavo niekur nuo autobuso, tik nusisukdavo... daug alaus, taip paaiškino vairuotojui. Ten po arkom ir miega, ir valgo, ir alų vėl gurkšnoja, o kartais jo paties nematom, tik paliktą mantą.
Ant kalno viršūnės pilis. Palei pilies sieną vaišto dvi ožkos, juoda ir balta, o aukščiau, ant pačios sienos, yra ir trečia. Bent kelis kartus buvom ten užėję, ožkos visą laiką savo vietose - viena ant sienos, prie kaktusų, o dvi - žemiau. Rado palei sieną stovinčią dujinę viryklę ir sukišę snukučius abi tyrinėja, žiūri grynai kaip tos patarlės ožys į naujus vartus. Galvojat, kam ta viryklė pagal sieną? O ką aš žinau. Tiesiog ten stovėjo, gal kas išmetė. Aišku, keista, kai "išmeta"; aukštyn, nes visas miestas žemiau. Taip, iš ten gerai matosi namų stogai, balkoniukai, juose citrinmedžiai ir prieskonių darželiai, be abejo ir išdžiaustyti skalbiniai.
Siaurųjų gatvelių raizgalynėj lydėjo jausmas, kad "užklydom", labai greit nebežinojom, kurioj pusėj šiaurė, o kurioj - jūra, bet negalėjom paklysti, nes kryptys "aukštyn- pilis" ir "žemyn - centras" visą laiką buvo aiškios.
Nors miestas visaip bandė mus supainioti. Kartais prie "mūsų" namo durų būdavo batsiuvio dirbtuvėlė, o kitoj gatvės pusėj - kavinukė, kartais nieko nebelikdavo, kaip ir daržovių ar gėlių ar visos kitos krautuvytės... tai išrikiuodavo dėžes su artišokais tiesiog gatvėje, tai staiga išnykdavo be pėdsako ir iškabos. Atvirukai ir autobusų bilietai pardavinėjami tabako krautuvėlėj, bažnyčia skambina varpais, bet tik rytą, iš gatvėse stovinčių viešų telefonų galima siuntinėti SMSus, bet nepavyksta paskambinti, staiga visur prasideda šventoji Siesta, o Lučiana, kuriai turim grąžinti raktą, taip ir nebeatidaro savo žolelių krautuvėlės. Ilgai laukę, išgeriam dar po vieną mažulytį puoduką kavos ir su visom kuprinėm grįžtam į gražųjį namą, nes situacija padovanoja mum dar vieną vakarą paslaptingajam mieste. Nėra kur nusipirkti duonos, nes visos maisto krautuvėlės ir supermerkatai vakare užsidaro, lieka atidarytos tik gyvybiškai svarbios - rūbų parduotuvės. Jei apsigraibote vakare, kad išsibaigė duona ar makaronai, negi dėl to žudysitės, bet va, jei staiga prispiria nusipirkti naują suknelę, reikalas šventas, atidaryta (aperto).
Iškeliaudamos rytą, dar atsisukę žiūrim į spalvotus namų kubiukus ant šlaito, į aukštai iškilusią pilį... ožkų neįžiūrim... ech, nenustebčiau, jei išnykęs mum iš akių, paslaptingasis miestas dingo visiškai, jis visą laiką atrodė toks... nerealus.
Visų Bonzur.lt kelionių prenumerata.
-
2009-03-04 10:10 | S
Geras raktas - kur toki gauti? -
2009-03-04 10:14 | Daluze
iš Antonellos -
2009-05-27 21:30 | Daluze
ĖĖĖĖjjjj!!! kas čia taip pareguliavo, kad mano pernykštis pasiblūdijimas įvardintas savaitės kelione? Ir kodėl būtent?