Egiptas 2004 / Egiptas /
Kadangi visus reikalus tvarkėme ir į kelionę ruošėmės labai staigiai, tai atsipeikėjom tik tada, kai lėktuvas pradėjo kilti. Mūsų mažasis, kuo ramiausiai gėrė pieną – pusryčiavo, o didysis – žiūrėjo per lėktuvo langą ir tikėjosi, kad jo darželio draugai mato, kad jis skrenda lėktuve.
Kai skridom virš Turkijos, galvoje iškilo visa kelionė ir įspūdžiai patirti prieš porą metų Alanijoje, ir kilo noras, kad lėktuvas leistųsi „čia ir dabar“, o mes galėtume pradėti atostogauti. Bet, kol aš svajojau, lėktuvas 800 km/h greičiu mus jau skraidino virš Viduržemio jūros.
Žiūrint į bekraštį vandenį, apėmė miegas. Kai prabudau, mes jau skridome Egipto teritorijoje. Lėktuvo pilotas pranešė, kad tolumoje matomas miestas – Kairas su ilgiausia pasaulio upe Nilu. Labai norėjosi pamatyti piramides iš tokio aukščio, bet... Praskridus Kairą, aplink visur plytėjo dykuma, tik kažkur tolumoje buvo matomi kalnai. Pagaliau pamatėme ir neįtikėtinai gražios spalvos Raudonąją jūrą, o kai lėktuvas pamažu ėmė leistis – ir žydrus Hurgados viešbučių baseinus.
Lėktuvui nusileidus, mus pasitiko 25 laipsnių šiluma, didžiulis vėjas, nešantis dulkes, ir... dėmesys mūsų vaikams. Oro uosto darbuotojai šypsojosi ir siuntė bučinius mano berniukams – negalėjau tuo patikėti. Sėdome i autobusiuką, kuris buvo atsiųstas specialiai mums iš viešbučio, ir už 20 min mes jau buvome viešbutyje. Viešbučio fasadas mums tik patvirtino, kad mes – Egipte.
Palikom daiktus kambaryje, o patys išėjom pasivaikščioti po didelę viešbučio teritoriją.
Mažasis ramiausiai miegojo vežimėlyje, nekreipdamas jokio dėmesio i vėją – tikras klaipėdietis. Negalėjom patikėti, kad iš šaltos ir darganotos Lietuvos atvažiavom į vasarą su žydinčiais medžiais, kaktusais, žalia žole ( ji ten natūraliai neauga, bet matėm, kai viešbučio darbuotojai klojo tokius tarsi žolės kilimėlius, kurie, matyt, kažkuriam laikui prigyja tame smėlyje, o kai visiškai pagelsta, yra pakeičiami naujais ).
Keletą dienų mes taip ir atostogavom – vaikščiojom po viešbučio teritoriją, deginomės saulėje, maudėmės šiltoje jūroje. Vyras nardė ( šalia viešbučio yra koralų rifai ) ir negalėjo atsistebėti, kad po vandeniu gali būti taip gražu. Matė ir aštuonkojį, ir mureną, ir žuvį papūgą, ir daugybę kitokių įvairiausių spalvų žuvų. Sakė, kad nuotraukos neperteikia viso to grožio, kurį matė jis. Gaila, kad aš nesu „sutverta“ nardyti – man baisu, kai į ausis ir visur kitur bėga vanduo.
Vakarais važiuodavom į miestą. Nepasakyčiau, kad miestas švarus, bet po atsiliepimų, skaitytų Supermamoje, tikėjausi kažko baisesnio ir labiau smirdančio. Tikrai buvo vaizdų, kurie šokiravo, pvz. purvinoje El Daharo gatvėje žmogelis murzinomis rankomis prekiauja keptais viščiukais arba kitas toks pat „murzius“, ant dviračio įsirengęs lyg ir kažkokią rūkyklą, prekiauja neaišku kokiais maisto produktais. Sakaloje šiek tiek švariau, bet mes ir vaikščiojome tik pagrindine gatve ir į gyvenamuosius rajonus nelindome. Visur šypsenos, komplimentai ( suprantu, kad viskas „makaronai“, bet vis tiek malonu ), įkyrus prekių siūlymas ir pypsintys autobusiukai.
Kai šiek tiek paatostogavome, su vyresniuoju sūnumi išvažiavome į Kairą – „tūkstančio minaretų miestą“. Ilga kelionė, trukusi net 8 val., mane šiek tiek vargino, bet tik ne Mantą. Jis žaidė, žiūrėjo per langą, truputį miegojo. Šiek tiek nervino nevykęs gidas, kuris per visą tokią ilgą kelionę tesugebėjo ištarti kelis žodžius.
Kairas – kontrastų miestas, kuriame šalia modernių rajonų plyti ir „miręs miestas“, kuriame perpildytose gatvėse šalia prabangių automobilių galima pamatyti asilų traukiamų vežimų. Šalia romantiškų minaretų puikuojasi dangoraižių gausybė. Kitaip Kairas dar vadinamas tūkstančio minaretų miestu arba vartais į Rytus. Tai didžiausias Egipto ir visos Afrikos miestas. Jame gyvena daugiau nei 17 milijonų gyventojų ir ten ištisus metus nenuilstamai verda gyvenimas.
Šalia Kairo, vakariniame Nilo krante, Gizos vietovėje stūkso vienas iš septynių pasaulio stebuklų. Tai paslaptingosios Cheopso, Chefreno ir Mikerino piramidės – nemirtingas architektūros šedevras, pranokęs žmogaus jėgas. Tai vieta, kurioje sustoja laikas.
Piramides Egipto valdovai (faraonai) statė todėl, kad tikėjo pomirtiniu gyvenimu. Numirusius faraonus turėdavo laidoti piramidėse, o kad po mirties jiems visko užtektų, įdėdavo maisto, papuošalų, tarnų… Šiuo metu buvo galima įeiti į Cheopso piramidę. Iš mūsų grupės norinčių į ją patekti neatsirado..., nes gidas dar autobuse perspėjo: tunelio ilgis – apie 100m, aukštis – 1m, plotis – 1m; tuneliu žmonės eina ir pirmyn, ir atgal. Žinoma, dabar ten tuščia, oras tvankus, nieko ypatingo nepajausi.
Piramidžių ramybę saugo didingas Sfinksas – liūtas su faraono galva. Liūto kūnas reiškia fizinę jėgą, o faraono galva – išmintį. Tai didžiausia pasaulio skulptūra.
Labai labai dar norėjosi pabūti tame kupiname kontrastų mieste. Tiek daug dar liko ten visko nepamatyta, bet autobusas mus jau vežė atgal į Hurgadą.
Sekančią dieną pasirinkome kelionę kvadrociklais į dykumą. Sūnus, vyras ir aš, apsimuturiavę galvas arabiškomis skaromis, užsidėję akinius nuo saulės, susėdome ant vieno kvadrociklo.
Susidarė apie 20 kvadrociklų vilkstinė. Visi kartu vienas paskui kitą patraukė gilyn į dykumą. Kelionė tesėsi apie valandą, nuvažiavom 25 km. Smagu. Kelionė baigėsi beduinų kaime, kur visi susėdę beduinų pašiūrėse klausėme išsamaus pasakojimo apie beduinų gyvenimą, pajodinėjome po dykumą kupranugariais, apžiūrėjome kaimą, ragavome kaimiečių maisto (ant džiovintų kupranugarių išmatų keptos duonos), 
sulipę ant kalnų sulaukėme saulėlydžio dykumoje ( nepamirštamas vaizdas ),
o vakare, jau sutemus, rinkomės prie nukrautų visokiais "šiškebabais" ir kitokiais patiekalais stalų ir smagiai vakarojome. Beje, buvo taip tamsu, kad vargiai įžiūrėjome, ką valgome - gal ir gerai. Atsisveikinimui beduinų vyrai surengė koncertą, kur visi dainavo ir šoko. Ir vėl kelionė per dykumą atgal. Tamsoje tai kėlė dar didesnį malonumą.
Savaitė Hurgadoje pralėkė be galo greitai. Per tą savaitę nebuvo nė vienos sekundės, kad būčiau pasigailėjusi, kad čia atvažiavau, kad su savimi pasiėmiau vaikus, nes viskas labai labai pranoko mano lūkesčius. Važiuojant į oro uostą, Tez Tour‘o atstovė prasitarė, kad Egiptas – tokia šalis, kuri turistams arba labai labai patinka ir jie po kurio laiko vėl į jį sugrįžta, arba nepatinka visiškai. Tai mes buvome iš tų, kurie būtinai dar kada nors grįšime į jį.
Visų Bonzur.lt kelionių prenumerata.
-
2008-10-19 13:03 | Anachorete___
Nuotrauka su sfinksu nuostabi :) -
2008-10-20 22:05 | Keleive
Tai kaip suprantu, kelionę į dykumą kvadraciklais verta išbandyti? :) -
2008-10-22 13:47 | xman
Gražios nuotraukos, graži kelionė. Nesuprantu tų žmonių, kurie nuvažiavę į Egiptą tik guli prie baseino ir neiškiša nosies iš viešbučio.