Aš vasarą bridau per sniegą su vasariniais bateliais. Įdomi patirtis :-) Iki pat tol, kol atvykome iki vietos, įsivaizdavau, kad keliuajam į prahą. Ką gi - atitinkamus drabužius ir pasiėmiau. Kaip keista buvo, kai mama paaiškino, kad visą laiką būsim kalnų miestelį ir tik paskutinę dieną aplankysim Prahą... teko pgreitai prisitaikyti. Sunku nebuvo. Vietos velniškai gražios. Vaizdas pro langą atrodo kaip iš atviruko, o snieguotos viršūnės ar šiaip vingiuoti takeliai, kuriais autobusas slenka neapsakomai lėtai, irgi egzotika prie pažintinių kelionių ir miesto trinkelių pratusiai keliautojai :-)
Ką labiausiai atsimenu? Manau bobslėjų, lipimą į kalno viršūnę, iš ten atsiveriančius vaizdus ir arbatą su grogu užkopus, kai greta vokiečiai ar olandai slidininkai pūtė žolę :) to kvapo su niekuo juk nesupainiosi.
Bobslėjus buvo visai ne toks, kokį matome filmuose - jokių ledu padengtų takų, o tik vingiuoti geležiniai grioveliai. Turi į lentą panašų prietaisą, kuris turi rankeną-stabdį (vis bandėm prasilėkti jo nenaudodami - mano brolis pora kartų vos iš trasos nelėkė :-D Turiu prisipažinti nė karto nenusileidau nors kiek nepristabdžiusi... Kada nors pasitaisysiu).
Tada kopimas į kalną - iš pradžių eini sau takeliais, kurie tik truputį kyla aukštyn. Viskas žalia sausa - vasariška. po kurio laiko išeini į pievas. Pamatai slidinėjimo trasų suledėjusį sniegą pievoje, šiek tiek prisemi batus, išsipurvini sudrėkusioje žemėje. Lipi aukščiau - sniego juostos platėja, žolė keičiasi su sniegu. vis sunkiau lipti, bet ir vaizdai vis labiau gniaužia kvapą. Viskas - storas sniegas visame kelyje. Nori pereiti į kitą kelio pusę? prašau. Bet smigsi iki kelių. Einame snieguotos trasos akmenuotu pakraščiu. aišku kaip visada viršūnė daug aukščiau nei manyta iš pradžių. Vis tiek lipi ir šypsais (tiesiog švarus oras svaigina :-p), galų gale viršūnė. Ten knaipė. Ten alkoholis ir karšti gėrimai. Sutartinai - visiems arbatos su grogu. Kalnų tradicijoms nusižengti nenorime. Suvalgome sumuštinius, pasidžiaugiame, kad keliskart sušlapę batai beveik sausi ir grožimės daugybe snieguotų viršūnių.
Po šios kelionės supratau (ar išgirdau) vieną dalyką - visi miestai Europoje panašūs: upė kerta miestą į dvi dalis, viena senoji, kita naujoji, tad verčiau ieškoti kiekvienos šalies skirtumų ir neužsilikti didmiesčiuose, apimtuose globalizavijos bangos, o mėgautis gamta arba apsistoti kur kas šalį labiau nusakančioje provincijoje.