skrydis / Uzbekistanas / Taškentas
Po gero sekmadienio vakaro seka gera naktis – miegot nueita trečią valandą. Po geros nakties aušta geras rytas – žadintuvas, chamas, daug jaunesnis už mane, o leidžia sau nežinia ką šešios trisdešimt ryte. Akimirką trukusiame bandymo miegoti tarpe – kataklizmiškos vėjo gūsių kantatos už lango.
Nusimatė ilgas, bet nesudėtingas kelias. Į oro uostą, į Rygą, trys valandos mieguistumo vietos bare su kuomi nors nostalgiško ausinėse ir vėsaus ant stalo. Dvidešimt po vienuolikos tiesioginiu reisu į Taškentą. Vėliau – ištisa iksų virtinė: ar normaliai, kaip žadėta, gausiu vizą? Ar mane pasitiks? Šiaip, nežadėjo juk... Skaičiau, kad taksistai dolerius ima, tačiau „neturi grąžos“. Jeigu nepasitiks, ar bus aštuntą vakaro kur pasikeisti pinigus? Jeigu skrydis vėluos, ar vietinis „Radisson SAS“ nepanaikins kambario rezervacijos? Ką veikti vakare? Ar, kaip prašiau, pavyko organizuoti išankstinį darbinį susitikimą kitą dieną?..
Registruojantis skrydžiui pasakė, kad bagažą galiu priduoti tiesiai į Taškentą, tačiau pasienio patikros praeidinėti skubėti neverta – lėktuvas vėluos bent valandą, o praėjus patikrą iš laukimo zonos nebeišleidžiama. Vėliau pranešta, kad vėluos valandėles bent dvi. Sėdėjimo Rygos bare planai bliuško, bet nuotaikos myriop nenumarino – jų baras ne ką įspūdingesnis nei jo Vilniaus brolio laukiamasis. Tik gaila, kad dėl plėtros darbų uždengti langai ir nebegali drybsodamas stebėti lėktuvų zujasio, mąstant apie juose įsispraudusių būtybių paskatas kilti ir leistis, skubėti į pasaulio pakampes ir, gal būt, niekada nebegrįžti. Tuo tarpu net po nominalaus mano skrydžio laiko praslinkus pusvalandžiui oro uosto tablo jokių pakeitimų nebuvo – tas pats skrydžio laikas ir melagingai viliojantis gelsvas „check in“. Lyg kvietimas pakeliauti į praeitį laiko mašina. Išsiruošus į visomis prasmėmis tolimą buvusią brolišką respubliką man tada tai pasirodė žaismingai simboliška. Dar po pusvalandžio paskelbė, kad lėktuvas, dėl to paties vėjo-niekadėjo, iš Rygos išskris tik po vienuoliktos, tad kelionė pas latvius užsilenkė neprasidėjus.
Pamindžikavus kurį laiką prie „Air Baltic“ ofiso buvau leistas į vidų, o dar po dešimties minučių aptarnautas: mano tolimesniu likimu turėjusi pasirūpinti mergina su kerinčiu tikrojo nuoširdumo žavesiu šleptelėjo kelis kartus kiek mieguistų akių blakstienomis ir atsiprašiusi išskuodė į tualetą, „nes labai norisi“. Grįžus, matyt po apmąstymų, pateikė tikrai netikėtą man klausimą, nežiūrint į tai, kad keičiant bilietus analogiškuose pasibendravimuose oro uostuose per man duotą gyvenimą jau esu sutrynęs kelias kelnes. „O jūs nenorėtumėte atsisakyti kelionės?“. Pamaniau, kad atrodau kaip žmogus, kuriam šiuo metu gyvenime yra svarbus tik skrydžio iš Rygos į Taškentą procesas. Slapta pasididžiavau tris akimirkas įvaizdžiu piliečio, neigiančio pasaulio paviršutinį racionalumą, kaip jį suvokia save psichiškai sveikesniais vadinantys. Nuliūdusiu balsu privalėjau konstatuoti, jog ir išlipęs iš lėktuvo saulėtam Taškente turėsiu nuveikti kelis dalykus, tad skristi tebenoriu, kad ir ne per Ryga. Kaip ir norėjau laukdamas prie ofiso, kaip ir nuo 6.30 ryto, kai kėliau savą pilkšvo piliečio galvą. Akimirksniu bendrovės darbuotojai susiliejau su likusia pas ją atlaukiančių ir net tada skristi tebenorinčių beveide mase. Po kelių dūsavimų ir dešimties minučių tikrinimo ar tikrai mums nebereikia vizos į Ukrainą (susidūręs su tokiu nepasitikėjimu manuoju žodžiu net pats kurį laiką buvau suabejojęs, nors esu be vizos Kijeve jau buvęs) ir sudėtingų konsultacijų per raciją dėl logistinių detalių, gavau naujuosius bilietus per Kijevą ir Maskvą. Su LAL iki Kijevo, su kažkokia ukrainietiška kompanija iki Maskvos. Tada su Aeroflotu į Taškentą.
Ar jums teko (Vilniaus) oro uoste kada pridavus bagažą sužinoti, kad jūsų skrydžio (norimu laiku) nebus ir bandyti atgauti savo daiktus, kad įregistruotumėt juos į kitos kompanijos skrydį? Man tekę nebuvo. Atrodo maždaug taip. Einate prie stovo, kur registravot bagažą, aiškinat mergaitei padėtį. Ji pasikviečia kolegę, aiškinat dar kartą. Tada paaiškėja, kad kaip tokiu atveju atgauti bagažą jos tiesiog nežino. Žvalgosi viena į kitą, racija pasitikslina ar yra taip, kaip sakau su tik ką man bilietus išrašiusia panele. Iš jos išklauso istoriją dar kart ir nutaria, kad man reikia kreiptis į apsaugą. Apsauginis stovi prie metalo detektoriaus vartų ir nueiti negali. Bet gali racija susisiekti su bagažo skyriumi. Papasakoti istoriją. Ir atsižvelgiant į tai, kad kitam racijos galia yra viršininkas, išgirsti „eik tu nach..., tau reikia, tu ir atnešk jam tą bagažą“. Bet atnešti jis negali. Nes stovi prie vartų. Nors skrydžio ir nėra. Ne bėda, keiktis moku ir aš, tad atsakingą postą prie metalo detektoriaus palikti ir bagažą atgauti pasirodo įmanoma.
Su Kijevu problema ta, kad nuo planuojamo nusileidimo iki planuojamo pakilimo vos pusantros valandos, o LAL su ta ukrainietiška kompanija neturi susitarimų dėl bagažų. Tad reikia atskristi, praeiti pasų patikrinimą, pasiimti bagažą (t.y. realiai išeiti į miestą) ir eiti vėl „įsičekinti“, priduoti bagažą ir dar kartą praeiti pasų patikrinimą, lyg normaliai išvykstant iš Kijevo. Teoriškai, viskas gerai, jei oro uostas tuščias, atskrendi laiku ir visi tavęs tik ir laukia su duona, druska ir horilka. Tačiau... Tačiau jei į Kijevą atskrendi su pusvalandžio pavėlavimu, o prie pasų kontrolės tave pasitinka piktu negerumu šurmuliuojanti minia iš saulėtos postsovietinės Azijos nusidriekianti iki horizonte esančių pasų tikrinimo būdelių, suvoki, kad realybė tampa iššūkiu. Stebuklo ir liežuvio dėka prasmukus pro išskirtinai ukrainiečiams skirtą pasų postą, pasičiupus benunešamą bagažą iš oro uosto darbininkų rankų, vienu metu atbendravus ir su oro linijų ir spec. tarnybų darbuotojais apie kelionės kryptį ir tikslus, stovėdamas prie pakartotinės pasų patikros ir sukryžiavus kojas bebandantis šlapimo ašaroms nepratrūkti, išgirdau, kad pradeda įleisti žmonės į mano lėktuvą skrydžiui. Kaip tokiais atvejais ir turėjo nutikti, keliems prieš mane eilėje stovintiems kilo problemos su pasų tikrumu, vizos galiojimo laiku, akių įkypumu, tačiau žliaugdamas prakaitais ir betysdamas veik puskibirio dydžio šlapimpūslę, nors ir paskutiniu asmeniu, bet tarp savo orlaivio keleivių visgi patekau.
Atvykus į Maskvą teko vykti į kitą terminalą. Jokių nuorodų nėra, tad kalbos bagažas visad į naudą. Galima vykti autobusu, oficialiu taksi arba su „častniku“ (privačiai uždarbiaujančiu piliečiu).
Autobusas yra senutėlis pakriošęs „Ikarus“, kurių geltonų dar dabar mūsų mažesniuose miestuose galima aptikti. Jam privažiavus užverda žūtbūtinė kova už įsiveržimą – tikėtina, kad vyksta treniruotė naujam Guiness‘o rekordui – daugiausiai smirdinčių nešuliuotų besikeikiančių piliečių viename kretančiame bezdančiame priešmirtiniais traukuliais judančiame autobusiuke.
„Častnikas“ gal ir geriausia opcija, jei gerai kalbat rusiškai, mokat derėtis, nesibodite rusiškos auto pramonės kūrinių, mėgstate ZQ muziką ir nebijot būti nuvežtas į laukus ir išmestas be pinigų ir bagažo (kas, beje, prieš keletą metų buvo nutikę mano draugės motinai Vilniaus oro uoste). Pasiderėję, 10-15 minučių kelią tarp terminalų taip galite įveikti už 25-40 lt.
Oficialus taksi bus gan švarios dešimtmetės vakarietiškos mašinos pavidalo, iki patekimo į Maskvos gatves buvusios baltos spalvos, su maloniu aptarnavimu (lagamino įkėlimu į bagažinę) ir gražiu čekiuku 1000 rublių (šimtui litų) už tą pačią kelionę (mokama iš anksto taksi firmos operatoriui).
„Šeremetjevo 2“ registracija prasideda porą valandų iki skrydžio, tad jei atvykstate anksčiau, tenka laukti dar nepatekus į bemuitę zoną. Nežiūrint į atrodytų vos 80 km atstumą iki miesto, kelionė automobiliu dėl kamščių užima apie tris valandas, tad galimybę važiuoti pasižvalgyti po Maskvą vertėtų apsvarstyti turinti nemažiau kaip 8-9 h laisvo laiko. Tiek atsargos neturint susivoksite esąs gan ribotoje erdvėje – keli barai, kuriuose mažas bokalas vietinio alaus kainuoja nuo 20 lt, pora laukiamųjų zonų su suolais iš kėdžių kvinteto, maždaug po 100 sėdimų vietų kiekvienoje, apie 600 besitrinančių įvairiaspalvių ir įvairiagarsių humanoidų su trigubu kiekiu bagažo. Tiesa, įėjus į „alias duty free“ oro uosto dalį sėdimų vietų nėra iš viso, tik keli žmonių apspitę mūriniai laiptai. Miestas, kuriame niekas nesėdi, odnako. Tačiau tam, kad patektum į šį klaustrofobišką prarūkytąjį everestiškų kainų „duty free“ rojų, reikia pasieniečiui būdelėje pakišti pasą ir jį atgauti su antspaudu ant vizos. Kaip ir galima buvo tikėtis, su mano tądiene sėkme šis normaliai pusminutinis procesas kiek užtruko. Tiksliau antroji jo dalis – padavus pasą jį atgauti sekės kiek komplikuotai. Visų pirma pasienietis pavartė, paskanavo, paklausinėjo kur ir ko. Tada paskambino. Paprašė palaukti. Ir pasitraukti į šoną. Po 5 minučių atėjo viršininkas. Blogos nuotaikos. Paklausinėjo dar penkiolika minučių. Nusivedė į kambarėlį, paklausinėjo dar. Pavartė pasą. Bandė pagauti meluojant kartodamas tuos pačius klausimus. „Kur važiuoji? Į Uzbekistaną. Ko? Į konsultacijas. Į kokias? Darbines. O darbas koks? Konsultuoti uzbekus. Kur važiuoji?...“. Paprašė palaukti už durų. Pro kartono sieną girdėjosi susirūpinimas išsakomas per telefoną: Amerikoj buvęs, Izraelį buvęs, Gruzijoj buvęs, dabar į Uzbekistaną važiuoja.“ Visgi praleido. O galėjo ir sušaudyt. Ar bent parų.
Atskridęs buvau maloniai nustebintas: pirmą kartą mane asmeniškai pasitiko prie trapo, įsodino į VIP autobusiuką ir nuvežė į VIP salę, kurioje riogsojo pora šio bei to mačiusių VIP odinių sofų, Raseinių dydžio plokščio ekrano VIP TV, staliukas su VIP mineraliniu, du pasitinkantys pareigūnai, ir pora VIP būdelių – muitininko ir pasieniečio. Dar VIP laikrodis ant sienos, rodantis 4 ryto. Tuo malonybės ir baigėsi. Vizos aš neturėjau, o tik jų ambasados patvirtinimą, kad ją gausiu ant sienos. Tam reikėjo „konsulo“, kuris, sprendžiant iš visko, skaniausiai pūtė į ūsą kitame miesto gale. Kol gavau bagažą, vizą ir užpildęs visus įmanomus popieriukus praėjau muitinę, praslinko pora valandų. Gerai, kad miestas buvo tuščias, jei neskaityt kas tris šimtus metrų išstatytų kelių policijos postų, tykančių parytinio grobio, su nuoskauda akyse lydėjusių mūsų forduką tarnybiniais numeriais.
Prašytas išankstinis darbinis susitikimas suplanuotas vienuoliktai ryte.
Nepusryčiavau.
P.S. uzbekai į susitikimą vėlavo valandą.
Šypsojaus.
Visų Bonzur.lt kelionių prenumerata.
-
2008-03-30 21:02 | auria
Man tiesiog įdomu, ar nenervino tokie nuotykiai?... -
2008-04-04 13:52 | militarius
tai juk vardan tos, Lietuvos viskas :)) -
2008-05-20 00:34 | sovere
JĖGA !!!Na ne kelionė,bet jos aprašymas,o išties buvo labai įdomu sužinoti kelio procesą,kuris,deja taip skiriasi nuo to paties veiksmo kitur,dėl to,kad norėčiau dar kartą pabūti Taškente,kur teko dirbti pačiam pakrašty to didžiulio miesto,su egzotišku moliniu senamiesčiu,kaip jis atrodo dabar???Su nekantrumu lauksiu tesinio,ypač jei dar buvai nuvykęs į Buchara,kuri man paliko neišdildomą įspūdį -
2008-08-23 22:22 | Anachorete___
Gerai plunksna..Hmmm... Klavišai valdomi :) Laukiam daugiau kelionių ir nuotykių :)