Tajų landas / Tailandas / Bangkokas
Vutis
2006 m. vasaris, Lamno, NAD, Sumatra, Indonezija
Tajų landas
Iš Indonezijos, kurioje dabar dirbu ir gyvenu, per Malaizijos sostinę Kvalą Lumpūrą, vykau į Tailandą. Tajų šalį („land’ą“) pamatyti norėjosi. Bet po darbų pailsėti taip pat. Taigi viskas gavosi gan eklektiškai ir paviršutiniškai. Truputis to, šis-bei-tas ano, daug važinėjimo, stot-gult, liuokt-šokt.. Maršrutas Sumatra (Lamno, Banda Ačė (Aceh), Medanas), Kvala Lumpuras (vadinamas „KL“), Bankokas, Pataja, vėl Bankokas, Čiang (Chiang) Mai, Čiang Rai ir Auksinis trikampis (su apsilankymu Laose ir Birmoje), vėl Čiang Mai, paskutinį kartą Bankokas, KL ir atgal į Sumatrą – Medanas, Banda Ačė, Lamno. Trys savaitės.
Dar keli antspaudai pase. Dar viena paviršutiniškai prisiliesta kultūra. Dar viena kompiuterinė balto lapo imitacija prieš akis, pustušte puodyne ūžianti galva, lengvas nuovargio ir nemigos kokteiliukas, prakaito lašas neriantis kaklu. Ir mylimi draugai prašantys šį lapą pripeckioti.
Apie kiekvieną dieną būtų galima parašyti po knygos dalį. Apie šalį galima rašyti likusį gyvenimą ir nė skraistės nekilstelėti. Tad ir nesistengsiu. Kaip visad pasiėmiau savo juodą bloknotą. Rašiklį. Arbatą. Susirangiau ant lovos po tinklu nuo moskitų ir surašiau „kodinius žodžius“. Jų kiekvienas – istorija. Jų kiekvienas– atskiras stebuklybių pasaulis. Tad šį kartą – tik demo versija. Visą kitą sužinosit iš “Travel channel” ar keliautojo “biblijos” – “Lonely planet”, tikrų keliauninkų atpasakojimų, paskalų laikraščių rašančių apie politikus ir atvykę patys. Pasaulis visai ne toks didelis. Tikrai. „O dabar – reklama“:
*Kalba. Abėcėlė. Batai.*
Tajų („thai“ –„laisvė“) kalba yra toninė abiem šio žodžio prasmėmis: („toninė“ nuo „tona“) suaugusio amžiaus užsieniečiui ją pramokti yra gan „sunku“; („toninė“ nuo „tonas“) tą patį žodį garsiai perskaitęs turistaujantis tautėnas ir tajus gaus visai skirtingą rezultatą, dažnai – su skirtinga prasme. Tik aišku visų pirma kils kiek keblumų su tuo „perskaitęs“. Tajų (chmerų) abėcėlę įvaldyti jums ne riešutėlius raškyti dzūkų giriose. Pamenu, kažkada gruziniškai pramokau skaityti (nieko bendro su „suprasti“) per gerą savaitę, bet tajiškai – oi, braške, per dvidešimt dienų nepasistūmėjau nė jota anąją linkme. Bet raštas – ne bėda. Bėda – skaičiai. Taip, jie turi savo skaičius. Argi ne miela turėti monetą ar banknotą ant kurio jūs nesuprantat anei krengelio? Arba pasiieškoti savo viešbučio kambario? Tačiau, ačiū globalizacijai, – naujai leisti pinigai visi pradubliuoti „arabiškais“ skaičiais (kuriais, beje, nežiūrint į pavadinimą, patys arabai nesinaudoja – jie taip pat turi savo skaičius). Bet senesnės monetos vis dar apyvartoj. Gerai tik tiek, kad 1 USD – kiek mažiau nei 40 vietinių „batų“, o stambiausia moneta... hmm... 10(???). Na, kažkiek nedaug, vienžo. Tad ir suklydus daug neprateriosit. Valstybė, kurioje vietiniai pinigai vadinasi „batai“, lyg moterų rojus – jei visad norėjote turėti tiek batų, kaip Imelda Marcos, bet svajonės įgyvendinimui trūko lašelio pinigų ir atskirų rūmų jų sandėliavimui, tai Tailandas jums pats tas – svają įgyvendins pirma pasitaikiusi pinigų keitykla, o viskam teprireiks kokio vieno-kito šimtličio atitikmens kuria iš pagrindinių pasaulio valiutų.
*Khun Čainikom. Porn. Farangai. Sexxx.*
Pagarbus kreipinys į vyrą yra „chun“(„khun“) – „tėtušis“. Kai kreipiasi į tave, kiek nustembi nuo neįprasto sąskambio. Kai kreipiesi tu – šypsosi patenkinti. Pirmą kartą taip į mane be įspėjimo šovė vieno iš viešbučių vadybininkas, su kuriuo susirašinėjom prieš kelionę. Pats jis buvo khun Pornthep Čainikom. “Porn” – dažnai pasitaikantis vardo priešdėlis. “Čainikom” – tradicinė tajų pavardė. Sakyčiau, gan žavu. Jei kada gyvenimo saulėlydį tapsiu farangu, pasikeisiu vardą ir būsiu khun Pornvutis. „Farangais“ Siamo žemėje vadinami baltieji užsieniečiai. Tai lyg ir vietinis žodis reiškiantis expat’ą („expatriate“, užsienietį nuolat ar bent ilgą laiką gyvenantį šalyje), bet buitinėje kalboje dažniausiai taikomas visiems užsieniečiams apibrėžti. Tailande nuolat gyvenančių užsieniečių gi daugelis tūkstančių – padorus klimatas, neblogos kainos, saugu, savi laikraščiai, savi klubai, taksistai su “I ♥ Farangs” lipdukais. Iš pirmo žvilgsnio nemažą jų dalį sudaro vakariečiai pensininkai, bet kiti gal dienas leidžia mano neaplankytose vietose, pvz., biuruose. Žinoma, daugiausia užsieniečių sutiksi kurortuose, tokiuose kaip Puketo („Phuket“) ar Krabi salos, gerą valandą kelio nuo sostinės esančioje Patajojoje („Pattaya“) arba pačiame Bankoke.
“Bankokas – pasaulio sekso sostinė”. Taip parašė vienas garbiausių anglų kalbos žodynų ir dabar jau antri metai teisiasi su šio megapolio municipalitetu. Gal tai ir tiesa, bet miestas yra velniškai didelis, talpinantis apie dvylika milijonų žmonių. Ir jei nenuvažiuosi vakare į Patpong rajoną, ko per tris apsilankymus Bankoke aš taip ir nesugebėjau padaryti, to viešo sekso atmosferos taip ore ir nepajusit. Bet štai Patajoj... Ufff... Gyvenome Centrinėje Patajoje (yra dar Šiaurinė ir Pietinė). Per penkias minutes pėstute nuo viešbučio gali pasiekti bent šimtą (tikrai, 100 !!!) barų su mergaitėmis. Tokioje įstaigoje nuo gatvės pusės dažniausiai sienos nėra, tad matai viską, kas viduje. O viduje ilgas baras, prie kurio daug vidun visaip kviečiančių merginų (kas tiesa, kas ketvirta – „lady boy”, t.y. transvestitas), rausvas apšvietimas ir girti farangai. “Good boys go to heaven, bad boys go to Pattaya”. Ir saldusis dievužėliau, ko ten tik nesutiksi – tikras freak show. Visiški sukriošeliai, nusipenėję mutantai, prasigėrę juodadarbiai – visi čia. Net jei esi tokio šlykštumo, kad nesugebi pasid***inti beždžionių narve turėdamas kekę bananų, Patajoje tau už dvidešimt žalių išsirikiuos visa vargšų merginų eilė, tokiu būdu išlaikančių savo gausias šeimas, gyvenančias skurstančiuose kaimuose. Tad ne paslaptis, kad į tam tikrus Tailando kurortus atvykstančių vakariečių nemažą dalį (daugumą?) sudaro pavieniai ar draugų grupėmis atskrendantys vyrai, ten pasirodantys labai konkrečiu ir visai nepadoriu tikslu. Vienas mano kolega Indonezijoje sakė: „you are going to Thailand WITH YOUR WIFE? man, this is like bringing sand to a desert!”.
„Kitokie“ turistai tokiuose kurortuose dažnai atstovauja homo sovieticus primatų rūšį ir kalba rusiškai. Savo seksualiniu gyvenimu patenkinti vakariečiai dažniau renkasi brangesnius ir ramesnius Tailando kurortus.
*Krakadiliai. Diving for dummies. Alcazar. Spa. Irish PUB*
Tiesa, yra nemažai užsiėmimų, kuriais gali mėgautis, jei esi Patajoje su kitu tikslu, nei 90 proc. likusių vyrų.
Galit aplankyti krokodilų fermą. Ten vargšus gyvūnus tampo už uodegų ir treniruoti žmonės kiša jiems galvas ir rankas tarpudantėn. Čia pat už kelis smulkius savo fotoaparatu gali nusifotografuoti su tigru, tigriuku, meškiumi ar, aišku, krokodilu. Žuvų maistu gali pamaitinti vietinį šamą („catfish“), kurio vidutinis suaugusio svoris – trys-keturi šimtai kilogramų. Gan šaunu vištiena praskaidrinti dieną ir fermos „šeimininkams“– nusiperki krakadiliui tokią ilgą lazdą su geru gabalu vištos krūtinėles virvele pririštos už galo ir su tokia stilizuota meškere ant tiltelio stovėdamas mostaguoji tą vištą per kokį metrą virš vandens. Priplaukia, apžiūri, įvertina, kad solidžiau būtų – patyko, iššoka iš vandens ir nugriebia. Visai faina.
Galit plaukti į salas. Masė keltų ir greitaeigių katerių kursuoja tarp Patajos ir kelių gretimų salų. Patajos centre pliažas ir jūra gan nekokie, be to iš gretimų barų išėjusių užsieniečiu tarpe vakarais ten populiaru viešai šlapintis. O salose viskas labai miela – galima puikiai praleisti dieną. Vienas šaunesnių dalykų – pasivaikščiojimas po vandeniu. Nuplukdo tave kiek toliau nuo kranto, uždeda tokį nežmoniškai sunkiausią šalmą ant galvos su per šlangelį iš laivo paduodamu deguonimi, nuleidžia penkmetrį ant jūros dugno ir žingsniuoji tarp koralų, žuvytes duona maitini, su ežiais žaidi. Ir nereikia jokio specialaus paruošimo, jokio ilgalaikio apmokymo, kaip su nardymu. Beje, šalmas nesandarus, kad galėtum drąsiai iš apačios įkišti ranką – labai praverčia, nes dėl spaudimo stipriai užgula ausis ir beneriant, o ir šiaip kas kelias minutes, reikia užspausti nosį ir pūsti pro ausis, kad atlėgtu. Už papildomą mokestį dar pafotografuoja – kokybė ne itin, bet vis tiek įspūdinga. Per pora šimtų metrų nuo Patajos kranto yra keletas gan didelių (pusės futbolo aikštės dydžio) metalinių platformų. Dažnas keltas sustoja ties kuria viena jų plaukdamas į salas – nuo jų galima paskraidyti su katerio tempiamu parašiutu. Kas tiesa, skrydis trunka vos minutę, kol motorinė valtis apiplaukia platformą, o kainuoja malonumas 11 USD, tad verslas truputį kaip Palangoje. Beje, vieną kartu atplaukusį jaunuolį per tą minutę sugebėjo visgi įmurkdyti į vandenį su visu parašiutu.
Galit eiti į kabaretą. Berniukai, mergaites, lady boys, kostiumai, šokiai-pokiai-estrada pagal gergždžiančią fonogramą – viskas viename. Patekimas į „žinomiausiojo“ kabareto “Alcazar” pirmąją eilę (“VIP seats”) turi savo pro et contra. Gerai yra tai, kad žiūrėti nieks netrukdo, o dar ir išsišiepęs berniukas su padėklu „Fantos“ atneša. Blogai yra tai, kad esi taip arti, kad gali įžiūrėti kostiumų ir apdailos kokybę (neprabangią) ir nematai vienu metu viso vaizdo, lyg dailės galerijoje prikišęs nosį prie pat didelio paveikslo. Be to rizikuoji, kad storas (bukus jumoristinius vaidmenis atliekantis, ha-ha-my-ass) transvestitas tave už rankos išsives ant scenos, paprašys pašokti, pabučiuoti ir ištepęs lūpdažiu už tai duos dermantininį ridikiulį, su užrašu „Alcazar“, kurį naudoju dabar kaip kelioninę kosmetinę. Bet to gal ir neverta minėti.
Galima eiti i SPA. Tailande yra didžiausia SPA/masažų salonų koncentracija, kurią man pasaulyje teko matyti. Tradicinis tajų masažas yra atliekamas naudojant kūno svorį, tad ir mažulėlė moteriškaite jus suraitys taip, kad net braškėsit. Valanda tokių malonybių kainuoja nuo 5 USD masažo zabegalovkėj ar net gatvėj (pėdų masažas), iki 50-100 USD SPA salone. Pastaruosiuose aplinka gan daili, tačiau dažniausiai garso izoliacija nevykus – eismo triukšmas bus toks pat, tad nežinau ar pastaras pasirinkimas yra good value for money. Žinoma, salone galit užsisakyti 2-6 valandų, 80-200 USD kompleksą, tai jus ir trins-valys, ir vynios, ir pienuose maudys, ir kaukes viena po kitos teps, ir kiekviena atskirą pirštelį ištraškins.
Šiek tiek paieškojus, galit surasti kokį kitokį barą, nei tradicinį su merginomis, pvz., vienintelį pub’ą. Jis gal kiek brangesnis (2-3 USD alus, 5-9 USD patiekalas), bet porcijos... ooohh... Tai tikrai didžiausi fish & chips mano matyti gyvenime, o jau galvojau, kad Bavarijos niekas neperspjaus porcijų diduma. Vien žuvies kokie 600 gramų buvo, kur dar bulvių kalnas ir padažai.
O atėjus į barą, žinoma, galima gerti. Vietinis alus visai neblogas, ypač „Singha“, kurio būna ir Lietuvoje. Grynų stipriųjų vietinių gėrimų skonis gan vidutiniškas – nors dauguma, tame tarpe ir baltai skaidrių, vadinami viskiu, bet iš tikro jų skonis kaip ypač-šiaip-sau romo. Bet kokteiliams pusė bėdos. Puslitris parduotuvėje kainuos apie 3 USD. Populiariausias importuotas gėrimas – Johnny Walker. Bare 0,7 butelis kainuos apie 25 USD. Vietinio vyno teko ragauti tik vaisinio – šaltas sausas rausvas ličio vaisių vynas tikrai visai skanus. Užsienietiški – beprotiškai brangūs. Gal todėl, kad atvežti iš toli. O gal dėl 340 proc. importo mokesčio.
*Kin khao angel hair*
Pasaulyje apie tajų maistą prirašyta daug – dažniausiai labai gerai. Jūros gėrybės, paukštiena, daug prieskonių – puiku! Daug įvairių vaisių, natūralios sultys. Karštą dieną (o jos ten visos tokios) labai miela sėdint iki pusės vandenyje viešbučio baseino bare atsigerti iš ledo ištrauktų natūralių „orange juice“, papuoštų orchidėjos žiedu. Pastarosios, kaip ir daugumoje Pietryčių Azijos šalių, bus mandarinų, ne apelsinų, sultys. Vieninteliai mano Tailande matyti tikri apelsinai buvo importuoti iš Kinijos ir parduodami moderniame prekybos centre. O kaip malonu iš mobiliomis stiklinėmis tačankėmis ginkluotų gatvės prekeivių nusipirkti gabalą supjaustyto šalto (laikomo ant ledo) arbūzo, ananaso, papajos ar meliono. Beje, vietiniai, gan keistai, prieš dėdami į burną šiuos vaisius, mėgsta juos mirkyti čili, druskoje ir laimo sultyse.
Dažniausiai, prie viso “normalaus maisto” valgomi ryžiai. Net pats išsireiškimas “eiti valgyti” (“kin khao”), kaip ir kai kuriose kitose regiono kalbose, pažodžiui reiškia “eiti valgyti ryžių”. Tad jei norite ko kito, indikuokite tai pabrėžtinai. Kelionės metu įsimylėjau Tom Yam Kung (arba Gung- mačiau parašyta ir taip) – aštria tigrinių krevečių, citrinžolės, imbiero ir dar velnias-žino-ko sriubą. Aštrumas yra tinkamas, kai valgydamas išprakaituoji. Beje, šiaip maistas vietinių mėgstamas LABAI aštrus, tad dažniausiai farangams jis gaminamas kiek kitoks, nei vietiniams. Todėl jei norite patiekalo paragauti tajiškai aštriai, pabrėžkite tai užsisakydami ir surašykite testamentą. Vietiniai, kaip ir pas mus Indonezijoje, visus maistus, išskyrus desertus, valgo vienu metu – užkandžius, pagrindinius patiekalus, ryžius, sriubas – viską kartu tiekia ant stalo, vėliau į savo lėkštę dėdami po truputį (arba po daug). Valgoma su šaukštu ir šakute – tradicinis maistas gaminant supjaustomas mažais vieno kąsnio gabaliukais.
Puikus būdas pažinti vietinius maistus bei kartu apžiūrėti Bankoką yra atvykus pavakarieniauti plaukiant laivu “karalių upe” – Čao Praja („Chao Praya“). Tai labai populiaru ir tarp vietinių, tad tų dinner cruise laivelių kasdien plaukia gal kokie penkiasdešimt, kai kurie ir po kelis kartus. Vieni, tai tiesiog restoranų padaliniai, kuriuose sumoki porą dolerių už plaukimą ir perki maistą iš paprasto tos įstaigos meniu užsisakydamas jį iš anksto prieš kelionę, nes pačiuose laivuose virtuvės nėra. Toks pasiplaukiojimas kainuos 10-12 USD, priklausomai nuo jūsų ėdrumo laipsnio. Bet yra ir brangesni (30-40 USD) turistams skirti liukso klasės laivai, su specialiai parinktais maisto kompleksais, tradiciniais šokiais, gyva muzika ir paaiškinimais kas kur yra įvairiomis Europos kalbomis teikiamais žodžiu ir raštu. Dažniausiai laivas būna senovinės ryžių baržos imitacija – kiek primena tokį plaukiojanti bačkiuką. Vietas viename jų užsakiau iš anksto internetu – „Loy Nava“, jei kas važiuosit, tikrai galiu rekomenduoti. Labai mielas airis spjovė į savo verslo konsultanto darbą, ir prieš aštuonetą metų persikėlė gyventi į Tailandą. Pasak jo, pažiūrėjo kaip jo kolegos Niujorke ir Ženevoje miršta nuo širdies smūgių ir nutarė, kad tai ne jam. Nusipirko laivą ir vežioja turistus, pakeliui pats viską pasakoja prieidamas prie kiekvieno stalo. Be to, velniškai paslaugus, jeigu norėsite ko nors ypatingesnio – visos laivo įgulos sudainuotas „Happy Birthday, dear Asta“ ir išjungus šviesas įneštas nedidelis tortukas su degančiomis žvakėmis mano žmonai tikrai turėjo kuriam laikui įsiminti.
Palyginus su Europa, Tailande maistas nelabai brangus – padoresnėje švarioje kavinėje/bare patiekalą gausit už 4-5 USD. Ne tokiose švariose maisto įstaigose ar tiesiog mobiliose virtuvėse, kurių gatvėse šimtai, už tikrai skanų maistą sumokėsite 1-2 USD. Žinoma, jei sumanysit pavakarieniauti prabangiam viešbučio Meritus State Tower restorane šešiasdešimt ketvirtame aukšte (mes gyvenom penkiasdešimt penktam – numirti galima kol sulauki vieno iš vos trijų liftų), užkandžiai atsieis 15-20, o pagrindiniai patiekalai – 30-50 USD. Šiuo atveju Bayoke Sky Tower Hotel septyniasdešimt antrame aukšte esantis „all you can eat“ bufetas su įvairiausių virtuvių patiekalais bei alkoholio neturinčiais gėrimais, – apie 25 USD žmogui, – geresnis pasirinkimas per daug išlaidauti nelinkusiam keliautojui, norinčiam nužvelgti Bankoką iš aukštėliau. Kas tiesa, ir maistas kitoks, nei State Toweryje ir asmeninio padavėjo nepriskiria, kuris kitaip, kaip tik atsiklaupęs su jumis nebendraus (beje, labai nejaukus jausmas). Tik kumpiui-lietuvaičiui verta žinoti, kad Sky Tower dirba, atrodo, iki dešimtos vakaro, tad siekiant atvalgyti savo pinigus, geriau visą dieną pabadavus nuvažiuot ten kokia šeštą ar septintą valandą vakaro, o ne po devintos ir po sočių vėlyvų pietų, kaip sugebėjau.
Ir baigiant apie maistą: jei su savo maistu valgote ne ryžius, tada tai bus makaronai. Jeigu ne – jus tikrai ne tajus. Ploniausi iš visų makaronų vadinas „angel-hair noodles“. Miela.
*Nedarai*
Nors truputį didesnis narkotikų kiekio (vos kelių dozių) turėjimas Tailande baudžiamas mirtimi – geriau su tokio pobūdžio pramogomis neprasidėti. Holivudo „Beach“, su Leo DiCaprio, kaip tik apie tai.
Tailandas – parlamentine monarchija, kurioje parlamentas galių turi mažai, o karalius, šiuo atveju Rama IX-asis, turi jų daug. Ypač kai kalbame apie moralinę įtaką ir pagarbą. Tajai dievina savo karalių bei viską karališka ir nė nežinau, jo ar Budos atvaizdų gali pamatyti daugiau: tūkstančiai jų ant namų, pakelėse ir ant sienų. Tad, kaip suprantat, į visą šį reikalą jie žiuri itin rimtai ir nėra linkę toleruoti jokiu sarkazmų pastaru klausimu. Todėl atvykėliams siūloma susilaikyti nuo bet kokių juokelių apie Jo Didenybės atlepusias ausis, margarinišką vardą ar apie portretus kažkokios aštuoniasdešimtmetes močiutes (gal karalienės motinos?) su paradine karine uniforma, kardu, medaliais ir juostomis.
Šortai, marškinėliai be rankovių ir sandalai yra laikomi nelabai padoriais, tad nors kaip turistas galite be problemų su jais vaikščioti tarp žmonių, bet taip apsirengę nuėję į šventyklas įžeisite tikinčiuosius, o į Didžiuosius karaliaus rūmus jūsų tiesiog neįleis apsauga (kaip suprantate, pagal gilią Rytų išmintį, už įėjimą susimokama prieš apdarų tikrinimą).
Liesti kieno nors galva laikoma pačiu rimčiausiu įžeidimu, nes galva laikoma “šventa” (pėdos, savo ruožtu, laikomos “purvinomis” – svečiuose ar viešumoje ant stalo nesikraukit).
Tad jei narkotikų pilnomis kišenėmis, apsirengęs pagal paskutinę Platelių paplūdimio madą susitiksite Tailando karalių su mama ir apspardysit jiems galvas – gero, greičiausiai, nelauk.
*Padarai*
Palyginus su Europa, viešose erdvėse daug žiurkių. Gatvėse, turguose, kavinėse. Riebios ir greitos. Čiang Mai centre yra kanalai sudarantys kvadratą. Tad be žiurkių, šmirinėjančių visur, yra dar uodų. Džiunglės gausingos kobromis. Liečiant ją ranka jausmas visai kaip būtų gumine. Svarbu tik neliesti galvos – tas padaras nervuotas, įžeidimų nemėgsta. O ir šiaip jau geriausiai kobrų neliesti, bet jei labai norisi, tai tik tada, kai ją jau kažkas kitas laiko už galvos – taip, matyt, jos mažiau įsižeidžia. Visa kita, ypač man po Sumatros, yra tikrai pakenčiama. Ypač šunys. Labai dideli, absoliučiai tingūs, visiškai atsipūtę ir be kokio judesio dienomis gulintys parduotuvėse, baruose ar tiesiog gatvėje. Beje, labai purvini – po glostymo (ok, pripažįstu, nelabai blaivaus) rankos literally buvo juodos. Na ir žinoma pagrindinis Tailando žavesys – drambliai. Nuvažiavus jais pajodinėti po kalnus paaiškėjo, kad dramblys – absoliutus smaližius. Cukrašvendres ir bananus gali čiaumoti nors ir visa diena. Tik ištiesk – prisisiurbs su straubliu, į burną op ir jau vėl nosgalį tiesia. Ir jojant jie labai juokingai per kojas ausimis daužo. Šiaip, turiu pripažinti, prijaukintas dramblys ypatingos žavumos gyvūnas.
*Happy New Year*
Gan keista į Tailandą atvykus sausio 16 d. rasti visą miestą išpuoštą „happy new year“ užrašais. Tik paskui susisgribau, jog kalba apie kinų (mėnulio kalendoriaus) naujuosius, kurie turėjo būti sausio dvidešimt aštuntą. Tai gan didelė šventė šiuose kraštuose – su petardomis, gatvės vaidinimais alias šokantys drakonai etc., mat sakoma, kad Bankoke didžiausias ir bene seniausias Chinatown’as už kinų dominuojamų valstybių ribų. Bet tiesa pasakius taip normaliai sudalyvauti ir į visą šventimo procesą sėkmingai įsigilinti nepavyko – pritrūko laiko ir, gėda pelėda, pastangų. Be to, tai gan šeimyninė švente savo esme – kaip mes per Kalėdas, tradiciškai po pasaulį pabirusi kinų šeima susirenka kartu vakarienės, keičiasi dovanomis, džiaugiasi vienas kitu.
*Tuščias orkestras*
Geriausias tajo draugas yra karaoke (nuo japoniško „kara“-„tuščias“, „okesutora“-„orkestras“). Dainuojama visur. Traukia ir senas, ir jaunas. Ir mokantis dainuoti, ir kiek mažiau. Gerai, kad dažniausiai tai vyksta už sandarių uždarų durų – karaoke kabinose. Pastaros būna ir vienišos, gan mažos, gal vos pora vietinių įspraustum, stovinčios visur, kad ir supermarkete. Būna gi ir masyvių karaoke kompleksų prabangiuose kvartaluose su daugeliu kabinų, savyje talpinančių tuzino žmonių kompaniją, kuriose įmanoma užsisakyti gėrimų ir karštų patiekalų, yra bevielė skaitmeninė įranga su galimybe ją valdyti anglų kalba ir pasirinkti norimą vakarietišką muziką, jeigu tik ją rasite: prie “female artists” ties raide „M“ radau Möttley Crüe repertuarą.
Viliojant klientą taikomos nuolaidos perkant „paketus“ (promotion package), pvz., “dvi valandos karaokės ir butelis viskio” – 30 USD. Prie viskio paprašėm litrą „Cola with ice“. Padavėja kelis kartus pasiteiravo ar tikrai to norėtume ir, matyt nutarusi nebesigilinti į keistų užsieniečių įnorius, išėjo vykdyti užsakymo. Po kurio laiko grįžo su ąsočiu kolos ant kurios viršaus plaukiojo keli dosnūs šaukštai vanilinių ledų. Tą vakarą grįždamas į viešbutį šunis ir glosčiau, nes viskį, kaip suprantat, gėrėm gryną.
*Čiuku-čiuku*
Šalies viduje kelionės nelabai brangios. Lėktuvu iš Bankoko į vieną pusę nuskristi į Čiang Mai, esantį 200 km nuo šiaurines Tailando sienos arba į Puketo salą valstybės pietuose bilietas kainuoja apie 80 USD. Kondicionuojamu sėdimu traukiniu (apie 12 h) su maitinimu ir kava – vos apie 10 dolerių. Vaizdai važiuojant šiaurine kryptimi nepasakyčiau, kad super įspūdingi, bet aš gal išlepintas Sumatros gamtos – pakeliui pamatysit kalnus ir džiungles, šventoves ir miestelius. Galima pasirinkti naktinį „miegamąjį“ traukinį – kelionė neprailgs, o ir susitaupo viešbučiui. Tik kad aš, protinguolis, visų pirma internetu užsakiau ir apmokėjau viešbučius, o po to pradėjau transporto ieškotis.
Miestuose gan pigus taksi: įsėdimo mokestis – 1 USD, o vėliau – vos 5 batai (0,15 USD) už kilometrą. Automobiliai nauji, kondicionuojami. Tik sunkiausia yra vairuotoją įtikinti, kad tą skaitliuką įjungtų – visi nori susitarti kainą iš anksto, dažniausiai, dvigubą ar trigubą, nei būtų su skaitliuku. Ypač iš oro uosto ar stoties. Argumentuoja dideliais kamščiais – atseit sutarkime kainą prieš važiuodami, nes stovint kamštyje jums skaitliukas priskaičiuos stebuklus. Melas, žinoma. Tuk-tukai, vietinės motociklo pagrindu pagamintos drandulietos, dar pigesni (na čia jau kaip susiderėsi iš anksto) ir gerokai prikolnesni trumpoms kelionėms, bet ilgesnėms, ypač Bankoke, nelabai patogūs – pusantros valandos tirštame smoge patiks tik toksikomanams. Tad į ilgą kelią nebent tik su respiratoriumi. Yra dar pigesni taksistai-motociklininkai, bet jie tik stiprių nervų žmonėms. Be to, reikia ypatingai saugoti kelių girneles – dažnam pastarosios atidaužomos (o ir sulaužomos) prasilenkiant su nemaloniai kietais objektais. Bet patogiausia, moderniausia ir greičiausia yra važiuoti metro arba sky train’u – greituoju tramvajumi. Per dešimtį minučių nuvažiuosite ten, kur su taksi per kamščius grūstumėtės porą valandų ir sumokėtumėt du šimtus batų, kai tuo tarpu skay train visos dienos bilietas kainuoja vos šimtą. Beje, svarbu įlipus nepamesti bilieto, nes jo reikia išeinant iš atvykimo stotelės, kaip, pvz., Londono metro. Yra dar autobusai, kurių bilietas – apie 10 batų (priklausomai kondicionuojamas ar ne ir nuo to į kur važiuoji), bet jų nebandžiau.
Į šalį atvykstant, joje pasiliekant ir iš jos išvykstant, lietuvaičiui reikia susimokėti. Priešingai nei visų vakarietiškų šalių piliečiams, lietuviai, kartu su broliais latviais, albanais, serbais ir pan. šių prisiminimų rašymo momentu turi nusipirkti vizą. Ir priešingai nei Turkijoj, kur pakiši pinigus, o tau čiaukštelna štampuką į pasą, čia viskas vyksta rimtai – reikia užpildyti anketą, turėti porą nuotraukų, kurių atskridus pasidaryti nėra kur, ir tūkstantį batų, kurių atvykus išsikeisti irgi nėra kur. Kas tiesa, galima sumokėti 30 USD, kurių rinkos kaina apie 1150 batų. Kur eina skirtumas geriau nesiklausinėti. Tada jie tikrina per kompus ar nesat prisidirbęs. Jeigu nesat ir keliaujat vienas ar nedidele grupe/šeima, turite šansų pasą su viza ir stampleriu įsegta atvykimo kortele (turit ją turėti viso buvimo metu) gauti per penkias ar dešimt minučių. Jei keliausit su dvidešimties žmonių grupe, procedūra gali užtrukti ir daugiau nei valandą. Viza išduodama dviem savaitėms ir nė minutei ilgiau. Tad jei ruošiatės paviešėti, reikės ją pratęsti migracijos tarnyboje (300 batų už dieną) arba padaryti taip, kaip aš ir šimtai kitų turistų vizos pasibaigimo metu esančių šalies šiaurėje. Nusiperki turistinę kelionę į Aukso trikampį – teritoriją, kur susieina Tailando, Birmos ir Laoso sienos, kelis šimtmečius garsėjantį opijaus gamyba. Pėsti pereini Tailando sieną ir nužingsniuoji tiltu iki Birmos, save vadinančios Myanmaru. Tai, kad Lietuva su šia karines chuntos valdoma valstybe neturi diplomatinių santykių Birmos pasienyje niekam nerūpi. O rūpi tavo 5 USD. Už juos gauni du štampukus į pasą – atvykai į Birmą ir išvykai iš jos. Ir žingsniuoji per tiltą atgal, kur vėl pildai anketą, pridedi dvi nuotraukas, moki tūkstantį batų ir gauni naują dviejų savaičių Tailando vizą. Tiesa, prieš tai atstovi ilgą tokių pat „aplankiusių Birmą“ eilę. Reikia nepamiršti, kad dar penkis šimtus batų reikės sumokėti išskrendant – atseit oro uosto mokestis. Tačiau tai bene vieninteliai pinigai, kuriu jums prireiks išskrendant. Bankoko oro uosto „duty free“ yra brangiausias pasaulyje, bent jau man taip pasirodė. Kainos toms pačioms prekėms du-penkis, o pvz., alui – devynis-vienuolika kartų mažesnės mieste, nei tajam tajiškajam „duty free“.
Beje, jei Auksiniam trikampyje turite laiko, už 8 USD motorine... hm... „kanoja“ galima nuplaukti per upę į Laosą. Tiksliau į salą, priklausančią Laosui, kur vietinei genčiai leidžiama be mokesčių daryti versliuką ir netaikomos jokios formalios atvykimo procedūros, nereikia vizų, etc. Nė į pasą nežiūrėję už dolerį tau duoda tokį lapelį „welcome to LPDR“ ir tiek („LPDR“ – „Lao People‘s Democratic Republic“, jie vis dar komunistai). Ten gali išsiųsti atviruką su Laoso pašto ženklu, nemokamai paragauti ir brangiai nusipirkti „cobra whiskey“ – vietinio pilstuko, išpilstyto į Henessey konjako butelius su įgrūsta į vidų kobra (jei taip ir padarysite – pamirškite deklaruoti ją Lietuvos muitinėje), paskanauti Lao-alaus (pakenčiamas) ar įsigyti dekoruotą opijaus rūkymo pypkę. Taip pat pigiau nei Tailande gausite „normalių“ cigarečių, alkoholių ir kvepalų.
*Shopisimasis/pinigaleidis*
Įdomių turistams prekių lyg ir labai daug, bet asortimentas gan ribotas – tas pačias tuo metu populiariausias prekes (rūbus, aksesuarus, papuošalus, suvenyrus) rasit pietuose ir šiaurėj, brangiose parduotuvėse ir pas gatvės prekeivius. Žinoma, priklausomai nuo vietos, skirsis ir kainos. Norint rasti ką originalesnio, teks pasivargint arba pakratyti piniginę. Kita vertus, Lietuvoje daug kas atrodytu originalesniu vien todėl, kad parvežta iš ten. Tad jei per daug nekvaršinsite sau galvos, jog iš kelionės parvešit ką į visą kitą pasaulį veža tūkstančiai turistų kasdien, tai tos pasiūlos santykinis vienodumas gal visai net ir gausis į naudą – galit neblogai nusiderėti, nes jei jums neparduos prekės už protingą norimą kainą, tiesiog nueisite pas už dešimties metrų stovintį prekeivį ar pabandysite laimę kitą dieną kitame mieste. Jeigu kantrybės turit daugiau nei pinigų, vis tiek kas nors atsiras, parduosiantis prekę gal vos už dvigubą kainą, palyginus su ta, kurią mokėtų vietinis, o ne už, pvz., šešigubą, kurios paprašoma visų pirma. Kaip pavyzdį papasakosiu, kad užėjau į parduotuvę, apžiūrėjau arbatinuką su puodelių pora, pasiklausiau kainos (Lietuvoje arbatos parduotuvės už tokius komplektus nemirksėdamos plėšia po tris-penkis šimtus lt) ir išėjau, nes komplektas man iš tikrųjų visai nepatiko. Tai per tas penkiolika ar dvidešimt sekundžių, nuo kainos pasiklausimo iki galutinio išėjimo pro duris, komplektas “atpigo” nuo 1600 iki 400 batų man nepasakius nė žodžio. Manau, norint buvo galima susitarti dėl 200-250. Be to, derybos su tajais daug draugiškesnės ir jaukesnės, nei su arabais ar turkais.
Didžiausi turgūs Bankoke vyksta savaitgaliais, o žymiausias jų – Čatučak („Chatuchak weekend market“). Sky train‘o ir metro stotelės visai greta. Jei ruošitės apvaikščioti turgų nuoširdžiai – atvažiuokit kiek po septynių ryte ir skirkit tam visą pusdienį – mano tikėjimasis spėti apsiuostyt per tris valandas buvo aiškiai žemiau naivumo ribos. Čatučak suskirstytas pagal prekių paskirtį – vienoje dalyje rūbai, kitoje suvenyrai, trečioje meno dirbiniai, ketvirtoje gyvūnai, etc. Be to visi koridoriukai, kuriais čia vaikštoma, sunumeruoti kaži kokiu paslaptingu būdu – taip iki galo sistemos ir neperpratau. Tad kartą nuėjus nuo prekės, sugrįžti ir nusipirkti ją gali buti sunkoka. Beje, koridoriukai maždaug dviejų žmonių pločio – avalynė paliekanti atvirus kojų pirštus tadien nerekomenduojama.
Kita vieta apsipirkti (ir gyventi) yra Chaosan gatvė („Khaosan road“) pačioj Bankoko širdy, netoli Didžiųjų rūmų ir Smaragdo Budos („Emerald Bhudda“) šventovės – labiausiai lankomų turistų Bankoko atrakcijų. Chaosan gatvė, vos kokių trijų šimtų metrų ilgio, vadinama “backpackers paradise” – jaunimas iš viso pasaulio su savo pūstomis kuprinėmis ir lengvomis piniginėmis suvažiavęs į Bankoką pasitūsinti, gyvena būtent čia. Visa Chaosan ir miriadai aplinkinių kišeninių gatvelių sudaro vieną didelį pigių viešbučių, barų ir nesuskaičiuojamo kiekio parduotuvytėse ar tiesiog gatvėje prekes siūlančių įstaigų kompleksą, visą parą pulsuojantį jaunatvišku demokratiškumu ir betarpiškumu. Žinoma, rajono atmosfera ypač „įkaista“ vakarais.
Lovos bendruose kambariuose čia tekainuoja po kokius 2-4 USD, o kondicionuojamą švarų kambarį su atskira vonia/tualetu ir televizoriumi bei pusryčiais galit gauti jau nuo 12-15 dolerių. Žinia, apdaila tokiuose nakvynės namuose, aptarnavimas ir visa kita, kas susiję su kokybe, bus „kiek“ kitokie, nei 40-60 USD kainuojančiuose trijų-keturių žvaigždučių viešbučiuose, kurie, savo ruožtu, bus visai kitoje svorio kategorijoje, nei penkias stambias žvaigždes turintys jų “kolegos”, rytietiška prabanga ir aptarnavimo tobulumu jus viliojantys, jei esate linkęs palengvinti piniginę 100 USD už naktį ir daugiau. Taip ieškodamas internete nakvynės Chaosan gatvės rajone, mačiau vieno iš viešbučių skelbimą siūlantį dviejų tipų kambarius – “with private bathroom” (brangesni) ir “with private balcony” (pigesni). Kita vertus, už maždaug tą pačią sumą, didelę ar mažą, galima patekti į labai skirtingus viešbučius. Bankoke man maždaug vienodai kainavo mažas kambarėlis, kuriame nusimetus kuprines vos buvo galima praeiti ir trijų kambarių penthouse apartamentai su pora vonių, pora balkonų ir trim televizoriais bei virtuve su indais ir įranga. Skirtumas tas, kad mažasis buvo visiškai naujas, įrengtas tikrai stilingo dizainerio, racionaliai ir dailiai išnaudojusio kiekvieną erdvę, su labai maloniu ir paslaugiu personalu, o didysis buvo senas, aptriušęs, prarūkytas, byrantis ir angliškai susikalbėt jame sekėsi gan sudėtingai. Net ir jo pavadinimas kažkoks buvo netoks – “Ebina house”. Tad jei jums svarbu kaip ir kur nakvoti – rasti laiko prisėsti prie interneto ir panaršyti valandėlę-kitą gal ir nėra blogiausia mintimi. Ypač naudinga pasivartyti kitų keliautojų atsiliepimus.
Jeigu sėdėsite lauko kavinėj kokioje turistų lankomoje vietoje, būkite pasiruošę, kad maždaug kas minutę turėsite gatvės prekeiviui neabejojančiu veidu pareikšti, kad siūlomos medinės varlės ar ko kito tikrai nepirksit. Per specialią grublėtą varlės statulėles nugarą braukiant pagaliuku sklindantis garsas kiek primena varlės kurkimą. Pastaru garsu 90 proc. prekeivių bando piktnaudžiauti, tad visose Tailando turistinėse vietose kabo permanentiniai kurkesio debesys. Kas tiesa, prekeiviai šiuo atžvilgiu daug “supratingesni”, nei valkataujantys vaikai. Pastarieji atsistos prie pat jūsų stalo ir labai gailiomis akimis žiūrės iki gaus ko nori arba jiems nusibos. Bet jie LABAI kantrus.
Ir bendra pastaba pabaigai: greičiausiai kaip ir visur kitur pasaulyje, gidai ar jų firmos, gauna tam tikrą pinigą, už tai, kad vykdami į kokią vietinę ekskursiją jūs stabtelėtumėt būtent toje krautuvėje ar valgytumėte būtent tame restorane. Kaip taisyklė, tokios vietos brangesnes, tad išlaidauti neskubėkite. Šiame kontekste savu ypatumu Tailando šiaurinėje dalyje yra „kalnų genčių lankymas“. Dažna iš vietinių firmų perkama dienos ar dviejų ekskursija regione turi savo programoje kokios nors „genties aplankymą“, o teko matyti, kad kai kurios vien tik iš to lankymo ir susideda. Tačiau vietoje naiviai tikėtosi primityvaus kalniečių gyvenimo dievo užmirštame kaime, jūs greičiausiai pamatysit prekystalius, o atitvertas ir turistams neprieinamas televizijos antenomis dekoruotas genties kaimas tik kažkur šmėžuos tolumoje. Išdėliotos bus absoliučiai tos pačios prekes, kaip ir visur kitur, tik kainuos jos gerokai brangiau. Tokioje vietoje gal ir galima rasti kokį vieną kitą originalų rankdarbį, tačiau greičiausiai savo atlikimu jis suteiks „primityvizmo“ sąvokai naujas gelmes. Tad ką nors pirkti ten apsimoka tik jei norisi paremti vietinę bendruomenę iš humanitarinių sumetimų arba prisiminimui iš tos konkrečios vietovės. O kai kurios jų, kad ir labai komercializuotos, vis vien išlieka išskirtinės. Pavyzdžiui, Karen genties nuolat tabaką kramtančių ilgakaklių moterų kaimas, kur joms dėl grožio ant kaklo užmaunama kasmet po kelis stambius varinius žiedus, kol pastarųjų po kurio laiko susidaro dvidešimt penki-dvidešimt aštuoni. Taip, vaizdas turistinis, masinėje kultūroje ištiražuotas ir kiek nejaukus, nes nepalieka jausmas, jog pinigus moki už tai, kad pažiūrėti į turtingą senovinę kultūrą atstovaujantį, bet visgi fiziologiškai kitokį žmogų, bet prisiminimas vis tiek lieka įspūdingas, ilgaamžis ir stebinantis.
Kaip ir visa tajų šalis.
Visų Bonzur.lt kelionių prenumerata.
-
2008-03-05 16:59 | tomukas
O nuotraukytės kur? :) Labai smalsu ;) -
-
2008-07-24 10:13 | onealfa
Buvau ten ( beveik vsur) pries 2 metus. Bet perskaiciau va - ir vel uzsimaniau ten. Nugi graziai parasyta. Ir sukritikuot beveik nera ko... -
2008-09-12 21:08 | Anachorete___
Neskaitant to, kad 6itiek skaitydama praradau daug brangaus savo laiko, nerealiai patiko! :)Daugiau tokių aprašymų :) -
2009-04-06 09:16 | Vitamina
Sveiki,
gal autorius issamiau galetu pasidalinti savo gyvenimo ispudziais is Indonezijos? Planuoju ten kraustytis 5 metams :O Gal perkalbetu ir persigalvociau? :D -
2009-04-08 14:35 | militarius
gal ir galetu. jei tox tinginys nebutu, tai jau seniai savo indonezijos dienorascius butu suredagaves ir ispublikaves:)
brukstelk i militarius@gmail.com, ziuresim kuo padet galesim.